Branduolinis ginklas ir branduolinė energija. Apie ką mums primena Kazachstanas?

pagal | 2010/08/27

Kazachstano sostinė Astana

Šiemet rugpjūčio 29 dieną pirmą kartą švenčiama ir minima Tarptautinė diena prieš branduolinius bandymus. Ši diena mažai kam žinoma Lietuvoje ir pasaulyje ne vien todėl, kad tik 2009 metais JTO Generalinė asamblėja šią dieną tokia pripažino. Apie tai kol kas mažai kalba visos šalys, kurios neturi skaudžios praeities ir patirties.

Panašu, kad apie ateitį daugelis šalių mažai tegalvoja. Tiksliau sakant, norinčių pasigaminti ir turėti branduolinį ginklą šalių po antojo Pasaulinio karo nuolat daugėjo. Ir daug kas gal net neprisimena, kad 1991 metais rugpjūčio pabaigoje, kuomet Maskvoje buvo tik ką nuverstas pučas, viena didžiausių pasaulio valstybių Kazachstanas savanoriškai atsisakė turimos galingos karinės jėgos – branduolinio ginklo. Tai įvyko rugpjūčio 29 dieną. Lygiai tą pačią dieną, tik 1949 metais, įvyko pirmasis sovietinės atominės bombos bandymas Kazachstano teritorijoje, Semipalatinsko poligone. Nuo tos dienos iki 1989 metų šioje teritorijoje buvo įvykdyta apie 500 branduolinių bandymų, kurių metų buvo atlikti net 616 branduolinių sprogdinimų.

Šiandien Kazachstanas dažnai minimas kaip įspūdingai ekonomiką vystanti valstybė Vidurio Azijoje. Tačiau dar 1991 metais ji savanoriškai atsisakė viso branduolinio arsenalo, kuris jai liko sugriuvus Sovietų Sąjungai. Toks sprendimas šiuo metu gali atrodyti kaip keistas ir (ne)suprantamas. Ypač žinant, kiek daug informacinių karų ir konfliktų vyksta dėl Irano ar Šiaurės Korėjos bandymų pasigaminti ar bandyti branduolinį ginklą. Kita vertus yra akivaizdus ir kitas faktas, kad 1991 metais Kazachstano vadovui Nursultanui Nazarbajevui buvo nedaug pasirinkimo – bandymas pasilikti branduolinį ginklą galėjo reikšti galbūt visai kitokią valstybės ir jo asmeninę perspektyvą.

Dabar gal ir galime klausti, kodėl tik ką nepriklausomybę paskelbęs Kazachstanas savo noru atsisakė galingiausios pasaulyje karinės ginkluotės, kuri galėtų padėti garantuoti maksimalų saugumą nuo bet kokios išorės agresijos. Tik rimtai mąstantys ir analizuojantys žmonės puikiai supranta, kad branduolinis ginklas – tai ne tik galingas ginklas nuo priešų. Tai didžiulė rizika ir pavojus – tiek vidinis, tiek ir išorinis. Žymiai didesnis, nei atominės elektrinės vienas ar du blokai savoje ar kaimyninėje valstybėje. Ir dar – tai labai brangus saugumas.

Todėl šiomis dienomis, kai pasaulį vis dar krečia ir ekonominė krizė, galima suprasti ne vien deklaratyviai atrodančius Kazachstano Prezidento Nursultano Nazarbajevo istorinį sprendimą, kuriuo savanoriškai atsisakyta ir ketvirto pagal dydį pasaulyje branduolinio ginklo arsenalo ir buvo uždarytas vienas didžiausių pasaulyje tokios ginkluotės bandymo poligonų.

Praėjus bemaž 18 metų po šio sprendimo JTO pripažino, kad tokia Kazachstano Prezidento iniciatyva verta didesnio pasaulio valstybių dėmesio, nei jo buvo sulaukta dar 1991 metais. Šiam įvykiui atminti ir įamžinti rugpjūčio 29 diena ne tik buvo paskelbta Tarptautine diena prieš branduolinius bandymus. Yra vilties, kad ši diena padės atkreipti dėmesį į potencialias problemas ir kitų branduolinių valstybių, kurios iki šiol laiko didžiausius branduolinio ginklo arsenalus. Kaip žinia, šio baisaus ginklo didžiausi arsenalai tebepriklauso JAV, Rusijai ir Kinijai, jo turi ir Didžioji Britanija, ir Prancūzija, Šiaurės Korėja, Izraelis. Tiesa, dalis valstybių oficialiai nepripažįsta turinčios ar gaminančios branduolinį ginklą, kitos skelbiasi apie tai.

Kasmet galime viena ausimi nugirsti tarptautinėje ar nacionalinėje žiniasklaidoje kalbas, kad galima ir reikėtų mažinti šios ginkluotės ir realiai sustabdyti bet kokius branduolinio ginklo bandymus. Tačiau procesas neturi ir, panašu, artimiausiu metu neturės didesnio proveržio.

Šiuo klausimu savo patirtimi su tarptautine bendruomene ir konkrečiomis valstybėmis noriai dalinasi būtent Kazachstanas. Tai šalis, kurios milžiniškoje teritorijoje sovietmečiu buvo ne tik „įsisavinami“ stepių plėšiniai. Beveik 40 metų Semipalatinsko regione buvo vykdomi branduoliniai bandymai. Nuo šių bandymų tiesiogiai iki šiol nukentėjo 1,3 milijono žmonių. Tačiau dėl to šimtmečiams o gal net ilgiau buvo užnuodyta ir žemė, kurioje nebus galima vykdyti jokios normalios veiklos. Nelabai gali guosti šiuos žmones net tai, kad šiuo metu ilgaamžiais garsėja Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestai, kuriuose pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo išbandytas JAV atominis ginklas. Tokių rezultatų Japonijoje pasiekta visia kitomis ri labai sudėtingomis priemonėmis, kainavusiomis milijardines sumas ir dar iki šiol jaučiant žalingus atominių sprogimų padarinius.

Gal kam ir keistai gali atrodyti kalbos Lietuvoje rugpjūčio pabaigoje apie branduolinį nusiginklavimą. Juk kuo čia dėta Lietuva? Ir iš tiesų? Na nebent prisimintime toliąm tolimą praeitį. Lietuvos teritorijoje buvo formuojamas 79-asis „Plungės“ raketinis pulkas, kuris tapo tarp pirmų strateginės paskirties raketinių pulkų apginkluotų BVNR R-12 raketinėmis sistemomis. Jjau 1960 metų viduryje vienas iš pulko divizionų atliko karinį budėjimą, disponuodamas naujuoju raketų kompleksu. 1963 metų sausio 1 d. pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje „Plungės“ pulko pozicijose buvo pastatyti šachtinio paleidimo įrenginiai, į kuriuos likus metams iki oficialaus naudojimo gynybai pradžios buvo sumontuotos naujos BVNR R-12U sistemos. Taip pat Lietuvoje buvo suformuotas 344-asis „Priekulės“ raketinis pulkas, kurio divizionas vienas iš pirmųjų buvo apginkluotas BVNR R-14 ir 1962 m. sausio 1 d. perduotas kariniam budėjimui. 1963 metais kituose pulko divizionuose kariniam budėjimui buvo įrengtos pirmosios šachtinio tipo BVNR R-14U.

Lietuvoje buvusio raketinio ginklo antžeminiai divizionai šiuo metu dar yra kiek apleisti, tačiau ten veikia muziejus. Su įdomumu lankiausi Plokštinės šachtinismr divizione. Žemaitijos nacionalinio parko administracija organizuoja pažintines ekskursijas diviziono teritorijoje. Panašu, kad šachtinis kompleksas ateityje turi perspektyvą sulaukti vis didesnio susidomėjimo ir turistų. Tai priminimas apie „šaltąjį karą“, JAV ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybas, branduolinio ginklo evoliuciją.

Tačiau ar mes pakankamai rimtai svarstėme ir tebesvarstome branduolinės energetikos perspektyvas Lietuvoje? Iš principo apie tai kalbama daug. Tačiau strateginiai ekonomikos ir politikos tikslai iš esmės užgožia bet kokią rimtesnę diskusiją apie atominės elektrinės uždarymo ir statybos padarinius. Šiandien mums žymiai svarbesnis klausimas yra pigi energija, kurios gamybai dabar mums trūksta tik dviejų dalykų – finansų ir patikimų statytojų. Ekologija ir visa kita – nelabai svarbu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.