Šiandien teko būti Seime, kur Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui pristatėme LRT 2009 metų veiklos ataskaitą. Panašu, kad Seimo nariai ne tik išklausė ataskaitą, bet ir iš pokalbių bei klausimų galima buvo aiškiai suprasti – skaitė. Galutinio nutarimo dar neteko matyti, bet pasiūlytam ataskaitos patvirtinimui iš principo visi komiteto nariai pritarė.
Nudžiugino toks supratimas. Ir dar… Komiteto nariai pasiūlė suredaguoti nutarimo projektą, kuriame planuojama įtraukti pačius aktualiausius LRT veiklai klausimus – ilgalaikį finansavimą užtikrinančios tvarkos sukūrimą ir galimą tiesioginį valstybės skiriamų lėšų programų transliacijai pervedimą už šią paslaugą teikiančiam Lietuvos radijo ir televizijos centrui.
Tai nudžiugino, nes anksčiau buvusi bendravimo su kai kuriais kai kurių komitetų nariais patirtis, švelniai tariant, kartais varydavo į neviltį. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Nors…
Grįžęs iš Seimo dar kartą perskaičiau teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus mintis jo interneto dienoraštyje apie Seimui pateikus du labai svarbius įstatymų pakeitimus. Ministras savo komentarą pavadino labai paprastai – „Apie politinę kultūrą teisėkūroje”.
Atvirai pasakius, perskaičius šias ministro mintis, vėl prisiminiau buvusią mano patirtį. Ir su daugeliu ministro minčių, tik kitose analogiškose situacijose, galima būtų iš karto sutikti:
„Seime vis dar trūksta kokybiškų ir produktyvių diskusijų bei įsiklausymo į pateikiamus argumentus. Įdėjus daug darbo ir širdies į vieno ar kito teisės akto projekto rengimą, jų autoriai tikisi sulaukti ir įdėmaus teikiamų siūlymų įvertinimo bei konstruktyvių pastabų. Jau nekalbu apie tai, kad atsakymai į užduodamus klausimus turėtų būtų girdimi. Deja, kartais atrodo, kad dauguma Seimo narių savo balsavimą neretai grindžia gandais, o ne savarankišku vertinimu, atidžia problemos analize bei noru rasti jai reikiamus sprendimus.”
Atrodytų ir kas čia tokio? Juk tokia jau ta politika. Būna visko. Tačiau kai kalbama apie esmines reformas, o tokių Lietuvoje būna ne dažnai, pasirodo, net ministrams kartais rankos svyra. Visgi manau, kad ministrams, kurie tikisi esminių reformų ir viešų kokybiškų diskusijų dėl jų, neverta liūdėti ir nuleisti rankų – demokratija ir teisėkūra Lietuvoje dar labai jauna. Jai galima daug ką atleisti, nes yra vilties pakeisti situaciją ateityje. Tik nereikia pamiršti, kad žmones būtinai reikia nuolatos raginti patiems aktyviai dalyvauti teisėkūroje.
Todėl kai teisingumo ministras pasiūlė žmonėms pažiūrėti jo pateiktų dokumentų pristatymus ir diskusijas Seime, sutinku su juo, jog tai ne tik „suteiks ir daugiau spalvų” tiems aspektams, apie kuriuos jis rašo. Tai leis įvertinti ir atskirų Seimo narių kompetenciją bei veiklos skaidrumą. O visa kita bus galima padaryti per Seimo rinkimus… Juk turime po vieną balsą.
Dainiau, nereikia suprasti “kaupimo“ kaip gobšumo pinigams. Žvelkime į esmę.
Kaupiami ne tik pinigai, bet žinios, teisingi supratimai, patirtis ir t.t. O naujoje gyvenimo situacijoje visas tas bagažas neretai tampa neatitinkančiu realybės trafaretu – mase. Todėl seni žmonės mėgsta kalbėti tik apie savo senus gerus laikus, apie tai, kad jaunimas dabar ne toks, kad teisybės nėra, kad per televiziją vien smurtą rodo ir kad nieko naujo po saule ir t.t. Tai kas prikaupta turi būti išsaugota! Todėl senas žmogus ginasi nuo naujo ir pripažįsta tik savo prikauptą patirtį – savo tiesas, supratimą, įsitykinimus, prisiminimus. Visa tai gilios senatvės požymiai.
Ne tiesa yra ir tai, kad brandus žmogus ima galvoti ir apie kitus! Ego pasisavina ir vaikus, draugus, ištikimus bendražygius. Todėl Ego ima rūpintis savais o ne kitais. Tai labia slidus momentas, kuris painiojamas su altruizmu. Egoistas duodamas visados trokšta įvertinimo, pripažinimo, padėkos. Todėl seni tėvai po to prikaišo savo vaikams, kad jie nedėkingi. O duodantys labdaras nedalija taip kaip pavyzdžiui.; mokė altruistas Jėzus Kristus “ kai duodi te nežino tavo dešinė ką daro kairė” Altruistui nerupi padėka tai jo natūralus gyvenimo būdas, o egoistas duoda, kad visi matytų ir įvertintų jo dosnumą.
Tad reiktų sakyti taip: „brandus egoistas rūpinasi savo vaikais ir savo rato ištikimais bendražygiais, savo chebra”.
Kas liečia demokratiją tai aš manau, kad 95% deklaruojantys žodį demokratija nežino ką tai išties reiškia ir norėdami atsakyti bus priversti pirmiausia pasiruošti – pasiskaityti kur nors vikpedijoje… Tokių nematomų aksiomų yra įkalta žmonėms labai daug. Po to kaip zombiai tos aksiomos deklaruojamos…
Taigi, valstybė kaip ir žmogus gali būti jauna arba pasukusi senatvės link! Lietuva yra pasukusi senatvės link.
Jei bus poreikis išdėstysiu ir pagrisiu šį faktą detaliau…
Mariau, jaunad emokratija yra tada, kai ji dar tokia ir yra. O brandi demokratija, kai ji turi jau nueitą kelią, bandymus ir paslydimus, praktiką ir teoriją įvairiose situacijose bandė suderinti ir įveikė egzaminus. Manau, kad pats turėtum suprasti, apie ką aš kalbu. Kita vertus, nevisai sutinku, kad sena sžmogus pasidaro gobšuolis, kuriam tik duok ir duok. Pažįstu labai daug žmonių, kurie tokiame amžiuje kaip tik labiaus susiaurina savo poreikius. Jaunam reikai tik duoti ir duoti. Šiandien dauguma jaunų žmonių nori čia, dabar, iš karto, daug ir visma laikui. Tai ir yra bėda. Todėl jaunystė šioje vietoje reiškia dar ir tai, kad pirma sau, o tada jau apie kitus. Stirpus Ego. Brandus žmogus ima galvoti ir apie kitus.
Dainiau, tu savo straipsnyje naudoji sąvoką „jauna demokratija”. Kaip tu paaiškintum eiliniam piliečiui kas yra demokratija ir tuo labiau „jauna demokratija”?
Kaip ji pasireiškia Lietuvoje? O kas yra sena demokratija? Kokią valstybę nurodytum, kurioje yra sena demokratija ir kokie privalumai senos demokratijos prieš jauną demokratiją?
Dainiau, ar neatrodo primityvu skaičiuoti demokratijos Lietuvoje amžių pagal metus?
Gal skaičiuokime žvelgdami į esmę!? Pavyzdžiui.; pagal metus žmogus gali būti jaunas o pagal emocine – psichikos būklę jau senelis. Optimizmas, entuziazmas, naujo troškimas būdingas jaunam o senas žmogus nuo naujo užsidaręs, siekia išsaugoti savo seną ir įprastą.
Kaip bebūtų keista bet Lietuvos valstybė intensyviai suseno. Tai jau sena valstybė, jei sulyginti su žmogumi, tai Lietuvos valstybė šiuo metu jau daugiau nei pensijinio amžiaus. Senam žmogui prioritetas yra gerbuvis, garantijų troškimas, kaupimas ir prikaupto išsaugojimas. Senam žmogui būdinga gynybinės reakcijos nuo naujo ir savo seno ir įprasto išsaugojimas. Jaunam atvirkščiai tik duok naują jis atsidaręs naujam. Na galėčiau duoti dar labai daug pavyzdžių, kurie ryškiai atskleidžia susenusios Lietuvos valstybės faktą.
( Apskritai Dainiau, pastebiu, kad daugelis tame tarpe ir tu iš inercijos žaidžiate žaidimą „demokratija”. Tai aksioma. O jei žvelgti gyliau į esmę tai jokios demokratijos nėra yra tik spekuliacijos ir niekšybės po lozungu „demokratija”. Kol žaisime iš inercijos žaidimą demokratija, nesustosime ir nesusimastysime tai padėtis tik blogės ir vieną dieną taps nebevaldoma. Jokios demokratijos nėra ir negali būti tai utopija – atsibuskite.