Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) išleido pirmąjį leidinį, kuriuo ne tik pristatomi visi komisijos nariai, bet ir dauguma jų atvirai dalinasi savo įžvalgomis apie šiandieninę žurnalistiką, žiniasklaidos verslą ir etiką.
Sveikindamas kolegas su šią gražia iniciatyva, labai tikiuosi, kad leidinys atsidurs daugelyje redakcijų. Jame yra ir visas Etikos kodekso tekstas. Kodėl tokio leidinio reikėjo? Tai labai gerai paaiškina LŽLEK pirmininkas Linas Slušnys:
„Susitikimuose su žurnalistais ne kartą teko girdėti klausimus apie šios komisijos reikalingumą, replikas apie tai, kad trūksta „dantų įkąsti” tiems, kurie nuolatos pažeidinėja etiką. Susidaro įspūdis, jog daugelis nelabai supranta, ką mes veikiame ir kokia mūsų paskirtis.”
Nuoširdžiai tikiu, kad perskaitę šį leidinį, daugelis raštingų žmonių tikrai supras etikos komisijos reikšmę. Beje, man ne kartą ir šiame dienoraštyje tenka skaityti kai kuriuos komentarus, kuriuose visa Lietuvos žurnalistika ar žiniasklaida vaizduojami kaip beviltiškas ir blogas blogas reiškinys. O štai L. Slušnys teigia:
„<...> tikrai nėra taip blogai, kaip kartais atrodo. Turime nuostabių ir nepaperkamų žurnalistų. Tai profesionalai, kurie suvokia žmogaus orumo vertę ir supranta, koks jis pažeidžiamas. Tokie žurnalistai komisijoje nesvarstomi.”
Su šiuo teiginiu gal ir galima būtų ginčytis, nes kartais ir geras žurnalistas užmina kam nors „ant mazolio” ir tai virsta nepagrįstu skundu. 2009 metais komisija rinkosi į posėdžius net 24 kartus, nes per metus buvo gauti 126 skundai. Tačiau kodekso pažeidimai pripažinti tik 12 kartų. Tad galima drąsiai teigti, kad didžioji dauguma skundų – nepagrįsti.
Beje, didžioji dauguma skundų (73) LŽLEK pasiekia dėl laikraščiuose skleidžiamos informacijos. Televizija buvo minima 22 skunduose, o interneto portalai – 16 kartų. Gal kiek ir keista, tačiau žurnalai buvo skundžiami vos 6 kartus.