Vakar vakare su šeima praleidome porą valandų prie televizoriaus. Bandžiau junginėti pultu skirtingus kanalus – apėmė tas pats jausmas, kurį daugelis vadina labai paprastai – „nėra, ką žiūrėti”.
Gerai, kad buvo rodoma LRT „Triumfo arka”. Muzika ir dainavimas, kurie gali būti vadinami „linksma ir lygis”. Gal tik laidos vedėjas Giedrius Masalskis savo „darbu” eteryje gadino nuotaiką. Nesklandžiai ir kartais su „bla bla bla” jis tiesiog kankino žiūrovą. Bet šios kančios yra niekis, palyginus su alternatyvomis komerciniuose kanaluose LNk ir TV3 – mėgėjų šou, kuris skambiai vadinamas ir dar siejamas su talentu ir šlove.
Atvirai pasakysiu – kai išgiradu per vieną iš televizijų švilpaujančią ir gyvūnėlius pamėgdžiojančią talento turėtoją bei jos „talentą” aptarinėjančius „komisijos” narius, norėjau apsivožti. Pasirodo, komisijai „tai” daro įspūdį, nes pati komisija „to” nemoka. Gerai, kad vienas iš komisijos narių bent jau kaip avinas bliauti mokėjo ir tą pademonstravo žiūrovams. Sėkmės jam ir jo kolegoms ir toliau maudytis bei maudyti žiūrovus tokioje šlovėje. Ir kai iš karto po tokio 2 minučių šlovės ir tiek pat minučių „komisijos vertinimų” persijungi į „Triumfo arką”, supranti, kam reikalingas visuomeninis transliuotojas. Bent jau dėl to, kad palygintum avino bliovimą ir „kūrybos” mėgėjus su profesionaliais menininkais.
Aš tai dar kartą atradau sau. Tikiuosi, tą padarė ir daugybė kitų žiūrovų. Nors, kita vetus, gal negirdėjusiems gyvo avino bliovimo įdomiau išgirsti būtent tai? Juk į operą ar kokį teatrą galimą nueiti bet kada, o avino bet kada mieste nepamatysi.
Kita vertus, kai paskaitai apie televizijos poveikį jaunimui ir gerą užsienio patirtį, supranti, jog mums dar daug augti reikės. Štai Specialiai DELFI iš Erfurto parengtame Vytenės Stašaitytės straipsnyje „Kai vaikus auklėja televizorius”rašoma apie Vokietijos situaciją. Šioje šalyje nuo 1997 m. veikia atskiras kanalas vaikams KI.KA (Kinder Kanal – vaikų kanalas). KI.KA programų direktorius Steffenas Kottkampas susitikime su užsienio žurnalistų grupe sakė:
„Pavyzdžiui, talentų šou, kuriuose dažnai skaudžiai pasišaipoma iš dalyvių, jie išjuokiami prieš didžiulę auditoriją, apstu kitose televizijose. Mes manome, kad patyčioms ne vieta mūsų kanale. Turime talentų šou, kurie labai populiarūs ir be pajuokos.“
Ką gi, kol kas galėtume pradėti bent jau nuo pasišaypimų stabdymo.
Lilijana neįtikėtina… Telefonu balsavau antrą kart gyvenime. Šiaip aš varna (varnas) kieta litą tvirtai snape laikau :)). Nu bet šiandien neišsilaikiau. Ko gero per visas Triumfo Arkas giliausiai užkabinus atlikėja. Net netinka atlikėja, tiesiog Dainininkė.
Hadrian,
Teisingumas yra kai visos pusės patenkintos ir neturi viena kitai jokių priekaištų.
Tad teisingumas įgyvendinamas tik – šventajam.
Teisingumas įrodinėjantis savo teisingumą priklauso neteisingumui.
Teisingas tas, kuris teisingas negandose.
Kovojantis su neteisingumu pats yra ne teisus.
Prievarta dauginasi kai kovojama su prievarta.
Ne skūpus tas, kuris kilnus skūpume.
Prievarta sąžiningo žmogaus atžvilgiu išryškina jo sąžiningumą.
Dosnus tas, kuris išlieka dosnus ir tapęs ubagu.
Išmintingas tas, kuris išmintingas ir kvailybėse.
Ten kur nesiekiama būti pranašesniu už kitą nėra ir vergystės.
Ten, kur nėra pirmenybės atidavimo kiekvienas užima svarbiausią vietą.
Ten, kur neatiduodama pirmenybė viskas yra ant lygių.
Ten kur nėra reikšmingumo nėra įsižeidusių.
Ten kur nėra pagyrimų nėra ir ką pažeminti.
Telieka palinkėti vieni kitiems būkim šventi ir nebus prieš ką kovoti.
Mariau, pati mokesčių idėja yra įgyvendinti, kiek tai įmanoma, teisingumą. Dėl šiukšlių apskritai negirdėjau, kad egzsituotų kažkokie įstatymai, tad tavo pavyzdys apskritai blogas – nors supratau, ką turi galvoj.
Kažkuriais atvejais įstatymai tiesiog nėra tobuli – dažniausiai todėl, jog tobulas sprendimas neegzsituoja, tad naudojamas artimiausias jam. Net tavo duotam pavyzdį – tiesiog pasirinktas toks modelis – suprantama, šeimos su mažais vaikais nukenčia, tačiau juk akivaizdi tokios tvarkos logika: daugiau žmonių – daugiau šiukšlių – daugiau moki. Pasikartosiu, pati logika SĄŽININGA, o kad kiekvienas žmogus skirtingą kiekį šiukšlių sukaupia tą sunku įvertinti.
Toliau, kartu neegzistuoja tobulas sprendimas – juk nesversi kiekvienos šeimos priduodamų šiukšklių – TODĖL, TIK TODĖL, pasirenkamas NEIDEALUS, tačiau GANA SĄŽININGAS sprendimas. Pasikartosiu – mažamečius vaikus turinčęios šeimos kiek nukenčia, tačioau bendru atveju tvarka GANA teisinga. PVZ Vilniuj mes mokame už šiukšles pagal gyvenamą plotą – manai geresnė tvarka? Mano vieniša motina, kuri apskritai šiukšlių mažiau nei mažas vaikas prikaupia turi mokėti neprioporcingai daug – nes toks gyvenamasis plotas. Ką bandau paaiškinti, jog šiuo atveju NĖRA idealaus sprendimo, tad bandomi įvairūs – su įvairia logika.
Apibendrinant, jei praktiškas ir absoliučiai teisingas visom pusėm sprendimas neegzistuoja, o egzistuojantis sprendimas bent jau stengiasi įgyvendinti teisingumą – negalime jo vadinti amoraliu ar nesąžiningu (tai tarsi neišvengiamas blogis)
Priešingai, LRT egzistavimas net nebando įgyvendinti JOKIO TEISINGUMO. Šiuo atveju IDEALUS sprendimas EGZISTUOJA – kiekvienam pasirūpinti savo TV poreikiais kaip rūpinamės teatru, knygomis, maistu, etc
Jei PAPRASTAS ir IDEALUS (teisingumo prasme) sprenndimas egzistuoja, tačiau valdžios žmonės sąmoningai priima KITOKĮ – NESĄŽININGĄ sprendimą – toks jų veiksmas YRA AMORALUS. Toks yra klasikinis AMORALUMO apibrėžimas…
O pabaigei savo pasisakymą apskritai visiška nesąmone:
„Jei nusprendė seimas, kad reikia mokėti ir mokėsi nepaisant to, kad tu asmeniškai teisus. Ir jokio čia amoralumo o faktas.”
Pagal tave išeitų, jog savu laiku valdžiai nusprendus, jog vergai priklauso vergvandžiams ir turi šiems paklusti – tą tiesiog „reikia vykdyti”, ir nieko amoralaus čia nebuvo…
Hadrian, jeigu tu esi teisus tai nereiškia, kad tave išskirtine tvarka reikia atleisti nuo privalomų mokesčių!
Tokių neteisingų mokesčių mano atžvilgiu aš tau galiu privardyti krūvą.
Pavyzdžiui.; kiekvienas kaimietis moka už šiukšlių išvežimą 5lt į mėnesį. Jeigu name registruoti trys asmenys moki 15Lt. Šeimoje, kurioje šeši maži vaikai nuo kiekvieno išskaičiuojama po 5lt. Už šešis vaikus moki į mėnesį 30Lt už šiukšlių išvežimą. Tai kiek tas mažas vaikas per mėnesį prikaupia šiukšlių? O mokėti privalo 5lt nors jo visos šiukšlės būtų keli saldainių popieriukai.
Aš čia tik šiaip ekspromtu pavyzdėlį pateikiau. Yra daugybė kitų pavyzdžių.
Tad Hadrian, asmeninis tavo teisumas nesuteikia tau garantijų kad būsi atleistas nuo privalomų mokesčių.
Tu gi gyveni visuomenėje o ne miške. Kokia ta visuomenė kitas klausimas. Jei nusprendė seimas, kad reikia mokėti ir mokėsi nepaisant to, kad tu asmeniškai teisus. Ir jokio čia amoralumo o faktas.
„Deja Hedrian, televizorius jau tapo gyvybiškai svarbi reikmė šio amžiaus žmogui”
Asmeniškai man tavo teiginys NĖRA teisingas. Tokiu būdu, jei MAN to TV nereikia, mane versti už tai mokėti yra AMORALU. Suprantama, kai sakau AŠ/MAN turiu galvoj ir kitus, kuriems LRT NEREIKALINGAS.
Tai, ką išdėstei, gal ir labai įdomu, tačiau tik parodo, jog TAU to reikia. Net jei tokių kaip tu yra DAUGUMA (nesakau, kad yra), JŪS ir turėtumėte už šį savo poreikį susimokėti.
Masitas irgi yra visiems gyvybiškai reikalingas, tačiau juk juo kiekvienas pasirūpiname INDIVIDUALIAI. Savo intelekto poreikiais irgi esame pajėgūs pasirūpinti INDIVIDUALIAI.
KOLEKTYVIAI turėtume rūpintis tik tuo, kuo INDIVIDUALIAI pasirūpinti arba neįmanoma, arba labai nepraktiška. TV, knygos, teatras – kaip ir visas kitas intelektualinis penas, akivaizdu, į šią kategoriją nepatenka.
Todėl ką LRT reiškia DEFACTO – jog esu VERČIAMAS mokėti už DAINIAUS malonumus (ar intelektualinius poreikius, jei taip nori)
Deja Hedrian, televizorius jau tapo gyvybiškai svarbi reikmė šio amžiaus žmogui.
Didžioji dalis žmonių yra priklausomi nuo televizoriaus kaip ir nuo maisto.
Laidos, filmai yra intelekto maistas. Intelektas kaip ir skrandis nori valgyti. Ir šiuolaikiniam žmogui šis maistas yra ne pramoga o jau gyvybiškai svarbi reikmė.
Kadangi intelektas turi savo vystimosi stadijas ir ribą tad natūralu, kad laidų poreikis labai įvairus priklausomai nuo intelekto vystimosi stadijos. Bet kadangi intelektas turi ir vystimosi ribą tai natūralu, kad visi priėję šią ribą pradės reikšti nepasitenkinimą per televizorių teikiamais patiekalais. Intelektui priėjusiam ribą reikalingas naujas maistas nuo senų ir įprastų tipiškų laidų jį ima pykinti, jis nebe pasisotina. Tuomet yra sakoma: “nėra ką žiūrėti per televizorių rodo vieną per tą patį“. Gaunasi, kad viena ir ta pati laida ar filmas vienam yra tinkamas maistas o kitam nuodai. Kur dėtis priėjusiems ribą? Atsisakyti televizoriaus? Bet ar tai bus sąžininga jų atžvilgiu? Ar tai ne diskriminacija? Štai ir atsiranda nauja tema, kur dėtis tiems, kuriuos pykina nuo televizijos laidų? Reikalas rimtas ir tai gyvybiškai labai svarbus klausimas nes esmė ne televizorius o intelektas priėjęs ribą. Priėjęs ribą intelektas pradeda kritikuoti, įpuola į neigimą, nepasitenkinimą, blėsta stimulai – prasideda patologija. Ir ši patologija duoda galingą smūgį gyvybingumui, emocijoms, sveikatai, psichikai. Tad iš esmės visos temos apie kokybišką meną, filmus, laidas yra priėjusio ribą intelekto temos.
hadrian, ačiū labai 🙂
Dainiau, į kiekvieną mano klausimą atsakei tik nauju klausimu (nėra labai jau mandagu). Negi taip sunku suprasti mano mintį?
Teorinė valstybės idėja yra maždaug tokia: egzistuoja eilė funkcijų, kurias racionalu spęsti kolektyviai – apsisaugojimas nuo užsienio agresijos (reikalingos karinės pajėgos), vidaus tvarka (reikalinga policija), ginčų sprendimas (reikalingi teismai), keliai (viešai naudojami ir reikalingi bendram susisiekimui), galiausiai kažkas turi visas tas fukcijas koordinuoti (seimas, vyriausybė, etc.), etc.
(1) Kadamgi kiekvienas asmeniškai arna nesugebėtume tuo pasirūpinti, arba tai būtų nepraktiška, mes nusprendžiame „susimesti” – visi mokame mokesčius ir iš gautų lėšų finansuojami šie projektai.
Tas, bent kažkiek, MAKES SENSE.
(2) Tačiau mes ir toliau ATSKIRAI mokame už SAVO INDIVIDUALIUS poreikius: perkame sau guvenamą būstą, maistą, transporto priemones, drabužius. Taip pat INDIVIDUALIAI mokame už savp PRAMOGAS.
Jeigi už (1) nemokėtume kolektyviai, turėtume anarchiją. Jeigu už (2), mokėtume kolektyviai, turėtume komunizmą (socializmą). Mūsų KONSTITUCIJA nenumato nei vieno, nei kito.
Toke šviesoje LRT yra labai keistas fenomenas: viena vertus, jis akivaizdžiai priklausytų (2) kategorijai – nes yra atlieka mūsų individualiai tenkinamų poreikių funkcijas, tačiau tuo pat metu mes mokame už jį pagal (1) scenarijų (kolektyviai).
Tai tas pats, kas surinkti iš visų mūsų po 100lt ir tada nupirkti vienodų drabužių ir visiems juos išdalinti – neva „kartu nutarėme”, neva „šie drabužiai geresni, dorovingesni ar dar kitaip pranašesni už parduodamus komercinių parduotuvių”, neva „kadangi visi vienodai gauna, reiškia taip rinkti pinigus sąžininga ir teisinga”. Dar galima pridėt, nes tokie drabužaiai „formuoja visuomenės skonį”.
Aišku, reikėtų dar priimti atitinkamą įstatymą, kas, tavo nuomone, automatiškai tai padarytų PROTINGA PRAKTIKA. Tikiuosi mano mintį pagaliau supratai?
Beje, papildžiau komentarą įdomiomis mintimis, kurias išsakė Vokietijos vaikų kanalo kika programų direktorius. Manau, kad verta ir mums diskututoi, ar neverta Lietuvoje sukurti kanalą vaikams.
hadrian, tavo pinigai naudojami valstybėje pagal susitarimą – Konstitucija, įstatymai ir pan. Ką tu turi omenyje BE MANO SUTIKIMO? Mania, kad kiekvieną valstybė sišleidžiamą litą reikia derinti su tavimi?
„O kas verčia?”
Jeigu MANO pinigai TAM naudojami BE MANO SUTIKIMO tai YRA DEFACTO VERTIMAS
Dainiau, tai kad ta anatomija jau užsiima Smoriginas o ten kur Smoriginas daugiau niekam vietos nėra. Juokauju žinoma. „Meno diagnostika” tema išties ne tokia jau paprasta ir reikalaujanti rimtų diskusijų.
Pastebiu kovą ne tik prieš prastą skonį bet ir mados vaikymasį mene. Jeigu brangu ar visi giria tai nereiškia, kad man tinka. Pas prancūzų moteris yra geras posakis – „madinga suknelė yra ta, kuri man tinka”. Mene irgi naudinga ugdyti savo asmeninį skonį ir neužkibti ant mados kabliuko…
O kas verčia?
„Hadrian, o kuo čia dėti malonumai?”
„Malonumai” yra terminas, tradiciškai taikomas GYVYBIŠKAI NEBŪTINOMS žmogaus reikmėms pažymėti
Muzikos klausymas yra vienas iš malonumų (juk nėra būtinas gyvybinis poreikis)?
Bendru atveju, TV paskirtis yra suteikti savo žiūrovams malonumą (pramogą), įskaitant žinias bei šviečiamąsias laidas (kurios irgi yra „malonumai” platesniąja prasme)
Trumpai, mano klausimo esmė buvo tokia: ar tu manai, jog SĄŽININGA (ir ETIŠKA) yra MANE versti mokėti už TAVO malonumą (laidos, kuri tau patinka, parengimą bei transliavimą) – ir atvirkščiai?
Dainiau, perkėliau antrą dalį komentaro į labiau tam tinkančią vietą (ne prie Triumfo arkos). Todėl trinkit tiek šį, tiek aukščiau esantį pakoreguokit, aišku jeigu yra galimybės.
Įspūdis tikrai geras, viskas savo vietose. Ta mergina iš Kazanės kažkas naujo kokybiškai. Tikėsimės iš jos ir daugiau tokių šedevrų.
Mariau, tai gal usžiimk ta anatomija 🙂
Hadrian, o kuo čia dėti malonumai?
Pribrendo tema “Meno diagnostika”
Menas kaip ir kūnas, šeima ar valstybė gali būti sveikas arba patologinis.
Dainiau, nesiimdamas vertinti skirtingų TV kokybės, pasakysiu štai ką: kiekvienas turi PATS susimokėti už SAVO malonumus. Versti KITUS mokėti už SAVO malonumus yra tiek neetiška, kiek ir nesąžininga – net jei tie MANO malonumaui ir labai rafinuoti. Ar sutinki?