Šiandien, sausio 27 dieną, mirė mano buvęs dėstytojas, mylimas kurso kuratorius, ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, kino, fotografijos ir televizijos kritikas, Vilniaus universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Skirmantas Valiulis.
Man labai liūdna dėl netekties. Tačiau visą dieną galvoje šmėsčioja vien šviesūs prisiminimai apie gerbiamą Skirmantą Valiulį. Jį pažinojau nuo 1994 m., kai įstojau į Žurnalistikos instituto pirmą kursą. Tuomet jis buvo mūsų kurso kuratorius.
S. Valiulį nuo pirmųjų mūsų pažinties dienų atsimenu kaip vieną laisviausių visomis prasmėmis dėstytojų, kuris savo natūra buvo dėstytojas ne tik pagal pareigas, bet galėjo kalbėti apie viską, kas rūpi studentams. Šis žmogus dėstydamas visuomet duodavau daug daugiau nei reikalavo programos ar moduliai.
S. Valiulis daugeliui studentų ir žurnalistų buvo pavyzdys. Šis žmogus turėjo daugybę veiklų ir sunkiai suvokiamu būdu viską suspėdavo, bet nuo to nesijausdavo pavargęs ir nesakydavo, kad sunku. S. Valiulis neskaičiuodavo savo darbo valandų, nes dalyvavimas ten, kur būti jam buvo įdomu – šio žmogaus gyvenimo būdas. Manau, kad bet kuris studentas, kolega ar bendradarbis, prisiminęs S. Valiulį, pagalvoja, kad jis buvo „Skirmantas visur ir apie viską“.
S. Valiulis turėjo unikalių sugebėjimų. Jis mokėjo provokuoti ir pasakyti taip, kaip nesako kiti. Šis žmogus nebijojo provokacijų. Daugelis žmonių, praėję tam tikrą gyvenimo etapą, tampa truputį santūresni ir mažiau gyvenime nori eksperimentuoti. S. Valiulis niekada toks nebuvo. Puikiai pamenu, kaip jis pasakodavo apie mūsų profesiją, drąsino jaunus žmones savo entuziazmu ir skatino juos būti žurnalistais. Jis mokėjo uždegti žmonės, būtent tokį jį pamenu.
Sudėtinga bus kolegoms užpildyti tą gyvenimo nišą, kurią jis buvo užėmęs mūsų žurnalistikos pasaulyje. Ji kurį laiką bus tuščia, nes kolegos žurnalistai daugeliu klausimų į S. Valiulį kreipėsi, kaip į vienintelį ir nepakartojamą ekspertą.
Tokį jį ir aš prisimenu, kai 2009 metų lapkritį kalbėjomės Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija” apie pasitikėjimą žiniasklaidoje rodomais vaizdais. Diskusijoje dalyvavo dar ir kolega Jonas Staselis. Norintiems pasiklausyti gyvo Skirmanto Valiulio kalbėjimo galima tai padaryti štai čia.
Liutaurai, manau, kad net gyvai nebendravę žmonės vien iš jo darbų ir jo kalbų galėjo pakankamai pamatyti, kokia tai buvo asmenybė.
gaila, kad neteko su Juo pabendrauti gyvai. bet netiesiogiai galiu tik pritarti – drąsiai jį statyčiau į tą pačią eilę su Gaveliu, Beresnevičium, Pavilioniu