"Lietuvos žinios"
Ateinantį pirmadienį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija svarstys klausimą, ar dienraštis „Lietuvos žinios” gali būti ir vėl priskirtas profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.
Pagal Komisijos reglamentą, jeigu per vienerius metus ta pati visuomenės informavimo priemonė yra pripažįstama pažeidusi Etikos kodeksą ne mažiau kaip du kartus, Komisija gali pasinaudoti Etikos kodekso 71 str. jai suteikta teise ir svarstyti klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai.
Nuo praėjusiųjų metų geguės pabaigos dienraštis „Lietuvos žinios” buvo pripažintas pažeidęs Etikos kodeksą 3 kartus:
2010-05-31 posėdyje buvo pripažinta, kad 2010-03-16 dienraščio „Lietuvos žinios“ publikacijoje „A. Siaurusevičius ir jo būrys įtartini“ buvo pažeista Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 str. 2 dalis.
2010-09-27 posėdyje buvo pripažinta, kad 2010-06-09 dienraščio „Lietuvos žinios“ publikacijoje „Sunkmečiu LRT augina konkurentą“ buvo pažeista Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 str. 2 d.
2010-11-08 posėdyje buvo pripažinta, kad dienraštyje „Lietuvos žinios“ išspausdintose A. Lukšo publikacijose „Paskutinė nelaisvės naktis“ (2009-09-04) ir „Lietuvis virš Lamanšo“ (2010-07-23) buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas 62 str.
Kadangi šis dienraštis vienerius metus jau buvo už etikos ribų, tad tikėtina, jog nuolatiniai pasikartojantys pažeidimai gali būti labai rimtas pretekstas pratęsti „bausmę” – palikti laikraštį neetiškų žiniasklaidos priemonių grupėje.
Tačiau yra ir gera žinia „Lietuvos žinioms” bei jų skaitytojams – laikraštis gali bent metus stengtis dirbti etiškai ir tuomet nešlovės etiketė išnyktų savaime. Tereikia tiek nedaug…
P.S. Beje, nuoširdžiai siūlau paskaityti jau beveik 4 metų senumo Vidmanto Valiušaičio parengtą interviu su V. Vasiliasku apie jo tuomet tik pradėto redaguoti leidinio „Lietuvos žinios” ateitį. Štai tik viena citata: „…ir „Lietuvos žinios“ neturi kito pasirinkimo, kaip laikytis profesinės etikos ir propaguoti sąžiningą atsakingą žurnalistiką. Tačiau tai ne dorybė, o būtinybė”.”