TNS duomenys apie reklamos rinką Lietuvoje
Jau kurį laiką atidžiai stebiu Lietuvos spaudos puslapius ir „registruoju” reklamos kiekius. Pasakysiu atvirai, kad kiekiai spaudoje stebina ir net šiurpina. Tiksliau, šiuo metu kiekių nėra.
Metų pradžioje buvo pasirodžiusi optimistinė informacija, kad reklamos rinka Lietuvoje vėl auga. Dar gegužę vėl buvo gražūs skaičiai. Ypač geri skaičiai buvo televizijai ir spaudai. Jei tikėtume TNS pateikiama informacija, tai skaičiai iki liepos mėnesio palyginus su pernai buvo labai geri. Tiesa, tokį gerą pasikeitimą spaudoje didžiąja dalimi lėmė 2011 metų Savivaldybių tarybų rinkimų reklama. Rinkimai baigėsi ir atėjo ramybės metas. Bent kol kas.
Žiūriu nacionalinę ir rajonų spaudą. Nedaug, oi kaip nedaug tos reklamos. Ir prognozės, mano nuomone, bent jau dėl pajamų iš reklamos augimo kol kas negeros. Tačiau susidaro įspūdis, kad sunkiausiai verčiasi net ne rajonų, o nacionalinė spauda. Ypač turint omenyje, kad formaliai augant reklmaos kiekiams, kai kur jos, atrodo, net mažėja.
Tikrai nuoširdžiai užjaučiu laikraštį „Respublika”. Be jokios ironijos ir asmeniškumų, nors V. Tomkus mane padavė į teismą.
Jau ne vieną kartą per pastarąsias savaites patenka man į rankas šis leidinys tik todėl, kad kai kuriose vietose jis platinamas nemokamai. Radau jį Antakalnio poliklinikoje, Vilniaus oro uoste. Sako, kad ir Kaune kai kur galima jį nemokamai gauti.
Todėl kai perverčiau ir vakar dienos (rugsėjo 14 d.) „Respubliką”, susimąsčiau iš esmės – iš ko gyvena šis laikraštis? Jei ne 10 puslapyje esantys perka/parduoda/nuoma/įvairūs/bylos skelbimai ir 13 puslapyje Lietuvos edukologijos universiteto (tikiuosi oficialiai) užsakytas puslapis (apie užsakymą ar reklamą niekur nepažymėta), jokios komercinės reklamos neradau. Neseniai man į rankas buvo patekęs „Respublikos” numeris, kur reklamos buvo dar mažiau, tiksliau, jos beveik nebuvo.
Žiauru ir tiek. Juk laikraščio parengimas, spausdinimas ir platinimas – brangus malonumas. O jei dar dalis laikraščių platinama nemokamai? Tada ir kyla klausimas, kiek ir kaip gali leidėjas sumokėti jam dirbantiems žurnalistams už jų sunkų darbą? Aš atsakymo neturiu.
simai, vertinimas yra reguliavimo dalis. Žurnalistikoje tai veikia tikrai labiau nei leidėjų veikloje.
Dainiau, vadinkime daiktus tikrais vardais. Savireguliacija – kai patys savus REGULIUOJA, o ne VERTINA… Taip – vertinimas yra, o reguliavimo – kol kas jokio…
Simai, savireguliacija, kai patys savi savus vertina. LT tai ytra ir tikrai veikia. Kiek ir kaip? Piklausomia, kas i ko tikisis. Manau, kad situacija tikrai gerėja.
Dainiau, tai ne savireguliacija, o savireklama… Ir, kaip Lietuvoje įprasta, ji yra paslėpta po tam tikrais, juodojo PR veiksmais…
Simai, kai kas veikia 🙂 Štai bloge paraši ką nors apie kokį leidėją ir nepaisitkėjimą juo, o jis tave į esimą duoda, nes jam nesmagu. Tai gal veikia ? 🙂
Esu susidūręs užsienyje su viešumo jėga. Žinau kaip tai veikia. Lietuvoje, kol kas, nieko neišgąsdinsite viešumu… Ir, manau, dėl paprastos priežasties. Dėl to, kad neveikia JOKIE savireguliacijos svertai, kurie turėtų veikti normalioje valstybėje…
hadrin, sutinku, kad eji sunkaii dirbti, o to niekam nereikia – neverta gal ir stengtis. Bet žmonės labai inertiški…
Tomai, tai ne verslo, o juodo PR planas. Man jis nepatinka ir turime stebėti medijas bei radę tokius paslėptus „perliukus” uos viešinti.
Artėja geras laikas – rinkimai. Jei juridinių asmenų parama partijoms bus uždrausta, tai jie (juridiniai asmenys) be vargo galės užsisakinėti įvairius „apžvalginius”, „tiriamuosius” straipsnius. Laikraštis parašys didelę sąskaitą už reklamą, o išspausdins smulkią reklamą + niekaip nepažymėtą „publicistiką” su part veikėjų liaupsėm.
Na kaip toks verslo planas?
„kaip gali leidėjas sumokėti jam dirbantiems žurnalistams už jų sunkų darbą? Aš atsakymo neturiu.”
Ką gi, pabandysiu pasufleruoti. Esu tai paaiškinęs jau ne vieną kartą: tereikia elgtis taip pat, kaip elgtųsi šioje situacijoje bet kuris verslininkas!
Jei prekė nėra perkama – tai ji arba yra per brangi, arba tiesiog nereikalinga pirkėjams. Jei pirkėjams prekė nėra reikalinga, vertėtų pamąstyti apie sukūrimą kažko vertingesnio.
„Sunkus darbas” kuriant niekam nereikalingą prekę yra mažai vertas, nederėtų juo nei didžiuotis, nei skųstis, kad mažai uždirbi…
„Žurnalistai aria kaip arkliai ir uždirba vargingesnius honorarus” nuskambėjo kaip iš bažnyčios sakyklos. Bet visi žinom, kad taip nėra, kad dauguma a la žurnalistų dirba tikrai ne žurnalistinį darbą, renka užsakomuosius tekstus, juos rašo, ieško skandalų. Tai ne žurnalistai jie yra. Jų honorarai ne LŽS pirmininko zonoje. O žurnalistų, kurie norėtų dirbti tikrai žurnalistinį darbą ir ragintų kitus taip dirbti, nesimato. Reiškia visiems gerai, tik pirmininkui blogai. Dainiau, nesinervinkit ne dėl tos profesijos žmonių.
Jeigu 1990m klestėjo reketas paremtas fizine jėga, tai dabar jau seniai klęsti intelektualus reketas.
Purvasklaida viena iš intelektualaus reketo rūšių.
Schema išlieka ta pati: Bosas – torpedos, hierachija ir t.t. pasikeitė tik metodas.
Bet kiekvienas metodas, koks jis bebūtų turi ribą.
Dainiau – atsakyma pats puikiai zinai – is reketo.
Iki rinkimu liko dar metai – bet jau uz pusmecio prasides apciuopiamos partines pajamos. reikia islaukti.
kalbant apie „Respublikos” grupę… http://www.15min.lt/naujiena/zmones/lietuviai/olialia-projektas-uzdaromas-3-169968
Kai nebears tuomet ir galėsi sakyti, kad naudos nėra.
Kuo kaltos permainos, naujovės, kad išstumia seną ir įprastą!?
Kuo senesnis žmogus tuo stipresnė gynybinė rakcija nuo naujo ir prisirišimas prie seno ir įprasto.
Ir atvirkščiai, jaunam tik duok naują.
Koks gali būti kokybiškas persilaužimas pas pasukusius senatvės link?
Pauliau, sakau nuoširdžiai – nėra ironijos. Ir štai dėl ko. Jei tokia padėtis bus ir tolaiu, kalbėti apie bet kokį kokybinį persilaužimą – bepramsiška. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip kolegos uždirba vis varganesnius honorraus, aria kaip arkliai, o naudos…
Užskaitau ironiją 😀