Donato Glodenio puslapiai - ir apie žurnalistiką
Tik šiandien perskaičiau vieną įdomų komentarą. Apie religijas ir žurnalistiką. Tiksliau – žurnalistę. Komentaras parašytas mano buvusio kolegos, kuris dirba Teisingumo ministerijoje.
Ne vienerius metus besidomintis religijomis ir dirbantis su šia sritimi Donatas Glodenis savo „puslapiuose” labai taikliai parodo, kaip kartais skiriasi valstybės tarnautojų ir žurnalistų požiūris bei kalbėjimas, nors tema yra ta pati ir abimes vienodai „aiški”.
Šį kartą man buvo labai įdomu paskaityti abi versijas – žurnalisto ir jo pašnekovo.
Prisipažinsiu, neturiu išankstinių nuostatų dėl religinių judėjimų ir nežinau, kas labiau (ne)teisus. Ne tai yra esmė. Svarbu, kad galiu pamatyti ir palyginti abi versijas. Išvados – kiekvienam savo.
Tokio tipo žurnalistika ir tokio tipo valstybės tarnautojų kalbėjimas su visuomene – gana nauja ir įdomi tendencija Lietuvoje. Ne vien paneigimai, ne pamokymai, net ne ginčai – tiesiog dvi versijos apie tą patį „dviejų specialistų susitikimą”. Ir dar papildomi komentarai, kurie praturtina skaitančiojo žinias apie visą kontekstą. Sakyčiau, kad šį kartą man buvo labai įdomu išklausyti ir valstybės tranautojo požiūrį apie žurnalistus.
Štai kas rašoma:
„Visų pirma norėčiau pasakyti, kad žurnalistus suprantu. Bent jau – tariuosi suprantąs. Aš turiu prabangą rašyti tai, kas man įdomu, patinka, apie ką matau prasmę rašyti. Galiu vienam straipsniui skirti kiek noriu laiko – nuo to nepriklauso mano pajamos. Tie 100 litų, kuriuos gal būt gausiu už straipsnį, tikrai neatperka darbo, įdėto darant tyrimą dėl jo. Kita vertus, jei straipsnis „nesirašo“, aš jo tiesiog neužbaigsiu. Ir nespausdinsiu. Aš turiu prabangą nerašyti! Šiuo požiūriu žurnalistai yra gerokai labiau apriboti.”
Perskaitęs šį komentarą, pasijutau keistai – „žurnalistai yra gerokai labiau apriboti”? Už valstybės tarnautojus?
Nauji laikai, naujos ir tendencijos… Bet įdomios.
Donatai G., gal yra kažkokie trikdžiai. Iki tol nebuvo to 🙂 Gal viskas bus gerai.
Na aišku. Tik kodėl ta sistema man nepasako, kad komentaras užlaikomas, kol jis bus peržiūrėtas ir patvirtintas/atmestas? klausimas sistemai 🙂
Dinatai, mano bloge veikia paprasta komentavimo sistema – pirmą kartą komentuojanyis žmogus turi būti patvirtinamas. Po to jis gali komentuoti be naujo patvirtinimo. Jei nepažeidžia taosyklių – bendrauti normaliai.
hm, du kartus parašiau komentarą, bet nerodo nei vieno, ir net nedavė žinoti, kad jie, pvz, moderuojami. Dainiau, ar pats juos patvirtinti turi ir nepatvirtini, ar čia kokia kita bėda, gal su mano kompiuteriu…
Rašydamas, kad žurnalistai labiau apriboti, turėjau omeny tik straipsnių rašymo kontekstą. Aš per pastaruosius du metus parašiau kokius du straipsnius, ir nei vieno „nepachaltūrinau“. Bet aš iš to duonos nevalgau. Žinoma, kaip ten ir užsimenu, kai kuriais aspektais esu daug labiau apribotas.
Beje, nemanau, kad tai, ką aš padariau, gali tapti tendencija. Kiek valstybės tarnautojų rašo tinklaraščius? Dar daugiau, kiek tų tinklaraščių yra profesiniai savo turiniu? Maniškis irgi nėra, tik probėgom apie profesinius dalykus užsimenu.
Būtų labai įdomu, jei tai taptų tendencija, bet manau yra priežasčių, dėl kurių – netaps. Šiuo atveju tiesiog taip sutapo įvairios aplinkybės, kad pamaniau, jog galiu taip sau leisti šiuo atveju padaryti.
Antra vertus, tikrai neturėjau omeny, kad valstybės tarnautojai turi mažiau apribojimų (man rodos, mano tinklaraščio įraše net nebuvo paminėta, kad esu valstybės tarnautojas). Turi, ir net tiek daug, kad nesijaučiu galįs atskleisti, kas tai per aplinkybės, kurias nurodžiau aukščiau 🙂 Turėjau omeny grynai ekonominį ir profesinį aspektą rašant straipsnius: žmogus, kuris nėra žurnalistas ir iš straipsnių rašymo duonos nevalgo, gali rašydamas straipsnį gilintis kiek tik nori, leisti sau būti kiek tik nori šališkas ar nešališkas, pasverti visus šaltinius ir nuomones, o pamatęs, kad šnipštas gaunasi – užmesti tą rašliavą ir eit dirbti to, už ką pinigus gauna.
Aš per pastaruosius du metus parašiau du straipsnius. Ir abiem jais didžiuojuosi 🙂 Tikrai „grybo nenupjoviau“. Bet jei žurnalistai tokiais tempais dirbtų…
Mukai, pritardamas tau dar norėčiau pridurti, kad ne mažiau svarbios ir asmeninės nuostatos bei pagarba sau ir savo darbui. Chalturos teisinti nereikėtų tais avejais, kai žmonės tai daro nusižengdami savo pačių nuostatom
Nieko keisto? ar gali zurnalistas per diena parasyti du ar tris isamius straipsnius, surinkti informacija, ja teisingai ivertinti. laikas straipsniu medziagos rinkimui yra prabanga, todel jie yra kepami, o kepant neiak nei kokybes nei rasymo grozio. nieko naujo, tokia Lietuvos ziniasklaida buvo visada. O buve zurnalistai, jei vis dar tur noro rasyti, tai gali padaryti neskubedami, sta ir viskas