Pirmasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo priimtas 1996 metais
Gruodžio 2 ir 3 dienomis Vilniuje net šešios žurnalistus telkiančios organizacijos bendrame renginyje bandys diskutuoti apie mūsų profesijos savireguliaciją ir jos perspektyvas. Konferencijos pavadinimas mane įkvepia – etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė.
Jau dabar aišku, kad kol vieni kolegos rūpinasi ne tik kasdieniniu darbu, bet ir savo profesijos prestižu bei reputacija, kitims neretai atrodo, kad tai tuščias laiko gaišimas ir oro virpinimas. dar kiti mano, kad sistema turėtų būti visai kitokia.
Štai ir aš šiandien skaičiau paskutiniųjų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdžių protokolus. Minčių daug ir įvairių, nes perskaičius sprendimus man akivaizdžiai trūko argumentų „už ir prieš”. Gal jų ir nereikia? Man atrodo, kad reikia.
Tačiau jei norime tobulinti sistemą, reikia žinoti, visų pirma, ko iš jos tikimės ir kiek norime patys į ją investuoti. Nes jei netepsi, tai nevažiuosi.
Todėl labai džiaugiuosi, kad Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos sporto žurnalistų federacija, Verslo žurnalistų klubas, Spaudos fotografų klubas, Lietuvos radijas ir televizija suplanavo ir surengė bendrą apskritą žurnalistų forumą.Jau dabar galiu ačiū paakyti ir šio renginio rėmėjui – F. Eberto fondui.
Beje, įdomu, o ką galvoja šio internetinio dienoraščio skaitytojai apie žurnalistų savireguliaciją – ko jei tikisi iš to?
retkarčiais užeinu į gerb. Dainiaus tinklalapį ir vis randu kuo pasidžiaugti. Gerb. Dainius tobulėja toliau imituodamas LŽS darbą. Kas gi kalbėsis apie žurnalistų etiką? Visos išvardintos organizacijos/jų vadovai yra suintersuotos/-ti gerais asmeniniais santykiais su Dainiuku – gal kokia premija nukris, gal įvyks koks abipusis susitarimas, gal dainiukas užtars kokiame fonde, o ir mes atsilyginsim tuo pačiu. Pažiūrėkim, – nėra nė vienos dirbančios redakcijos, nė vieno jos vadovo, neabejoju, kad ir iš garsių žurnalistų dalyvaus kokia Aldona Žemaitytė, Žeimantas, Pleskus, Nugaraitė, dar pridėkim kokį laikraščio savininką, tarkim, Burbą iš Alytaus… Rimtų žurnalistų kviesti negalima – neateis. Bet padiskutuosim apie savireguliaciją už Eberto fondo pinigus. Baisiai įdomu. O pasižiūrėjus, ką veikia LŽS, tai jos pirmininkas tik laksto, tik keliauja. Tai Amerika, tai Rusija, tai Tadžikija. Visur dalijasi patirtimi, daug turi. Niekad negalvojau, kad LŽS p-kas gali būti tokia tarptautiškai reikšminga figūra
Beje, ta įteisinta sistema su visa meno ir kultūros industrija jau auklėja naują kartą, tai yra kūria žmones…
Dainiau, taip sistemą kūria žmonės, bet kai ji jau įteisinta, tuomet sistema pradeda pati kūrti žmones.
Pavyzdžiui, KLONUS.
Eksperimentai parodė, kad klonai yra labai agresyvūs jiems neįtinkančių atžvilgių, panašiai kaip ir tie, kurie jautrūs pinigams, reitingams, savo žvaigždei.
Priėjęs ribą protas ar jo sukūrta ir įteisinta sistema yra galinga.
Ir jau ji pati pradeda kūrti, auklėti.
Kai sąžiningas pakliūna į sistemą jis yra pradedamas lėtai laužyti, auklėti.
Ir galiausiai sistema jį perauklėja, jeigu neimė kyšių, tai pradeda, arba ateina suvokimas, kad ubagų daug ir visiems nepadėsi, todėl pradeda žiūrėti savo interesus.
sistema niekuo dėta. Ją kuria žmonės.
Regis, nebuk toks skrupulingas savo proto taisyklėms ar tau pavasaris viduje jau svetimas?
Dainiau, sistema yra blogis o ne zmogus. Sistema priejusi savo riba, kuri ir yra proto su labai konkreciomis savybemis atspindys. Todel jau ir yra keliamos temos apie to proto savybes. Proto gi neiskirpsi su zirklem. Bet butent jis ir yra griovimo ir nuopolio saltinis. Iki ribos to proto savybes buvo geris, technikos pasiekimai, progresas o priejus riba tai virto mase slamsto, kuri pasiruosusi visus uzspausti. Pavyzdziui, kad ir ekologine katastrofa ir t.t.
ne visada, mariau.
Saziningiems nei higienistai , nei motyvacija nereikalingi, nes ju savireguliacija ir yra sazine.
O parsidaveliai zurnalistai yra kartu suauge i vientisa kuna su politikais jautriais savanaudiskumui, verslininkais, reitingais, ziniasklaidos biznieriu asmeniniais interesais. Tu Dainiau kaip pats save laikantis zurnalistikos higienitu jiems nagu neapkarpisi nors ir noretum.
Šiandien vienam socialiniame tinkle radau štai tokį žurnalisto prašymą:
„Ieškau „chaltūrų” – galiu redaguoti tekstus, rašyti reklaminius tekstus ir panašiai. Vienu žodžiu, laukiu įvairiu pasiūlymų, gal net tokių, apie kurias aš negalvoju. Blin, aš rimtai, nes tuoj DMN reikės primokėti už tai, kad dirbi :)”
Tokie prašymai reiškia tik viena – dėl išgyvenimo etikos standartai smunka akyse 🙁
Regi, yra ir sąžiningų ir su interesasi. Visi turi interesų. Tačiua svarbu, kad dominuotų viešieji interesai, o ne privatūs. Nereikia vaidinti, kad galime ratis dievų žemėje. O etika ir savreguliaciaj remiasi susitarimais. Esmė, kad dabartiniai susitarimai dažnai neveikia, nes rinkoje yra labai daug tokių, kuriems tokie susitarimai nelebai rūpi. Yra du keliai: arba reikia griežtų sankcijų nesilaikantiems ir motyvacinių elementų sąžiningiems, arba kriterijus pakeisti tokaisi, dėl kurių visi sutartų. O užsienio ekspertai nėra panacėja 🙂 Pats žinai, kodėl 🙂
Mariau, tavo proto ribos jeigu ką labai aiškios. Aš suprantu, kad tu pats jų nepamatysi, bet tik paprašyk ir aš tau jas parodysiu. Jeigu aišku tu jas sugebėsi net ir rodant pamatyti. Beje kuri proto sritis ar riba atsakinga už lietuviškų simbolių naudojimą (nenaudojimą)?
Koks gali būti teisingai veikiantis savireguliacijos mechanizmas jeigu net garsiai bijoma įvardinti problemas, bėdas ir t.t. Taigi viskas suraišiota interesų siūlais ir baltais ir juodais, ir kai kurie matosi, kai kurie nesimato ir t.t. Neįsivaizduoju kur surast (Lietuvoje) tokius kandidatus kurių nesaistytų vienokie ar kitokie interesai ir atitinkamai negrėstų įvairiausi interesų konfliktai. Dainiau, jeigu sąžiningai, ar yra tokių žmonių Lietuvoje, kompetetingų ir be interesų? Kai atsakysit į šį klausimą jau tada bus šiek tiek aiškiau koks įmanomas savireguliacijos mechanizmas. O beje jeigu ir kažką bandysit teisingiau reguliuoti tai kas teismuose įvyks? Kokia čia higiena jeigu jau chirurgo konsultacijos reikia..
Beje sprendimas gali būti ir toks. Mokėti mokesčių mokėtojų pinigais ekspertams iš užsienio. Taip taip. Skamba juokingai, bet tokia realybė. Mokėti už ekspertizes. Tos pačios etikos pažeidimų atvejais. Kodėl gi ne?
Butent, kad visa visuomene persmelkta proto priejusio riba su konkreciomis savybemis. Ir perpildyta jo destruktyvios, griaunancios produkcijos ziniasklaidoje, politikoje, kulturoje, mene, moraleje, etikoje. ekologijoje. Bet pagal tavo proto supratima Dainiau, gaunsi, kad tas, kuris visa tai mato ir bando kelti temas apie tai yra aklas tamsuolis, sarlatanas. Temos kelimas visuomeneje apie tai nera jos gydymas o tik informavimas apie kitoki tu paciu reiskiniu matyma.
mariau, pagal tavo logiką, visa visuomenė apimta vėžio. Sorry, nesu daktaras, esu tik arti higienistų, tad bandysiu nebūti šarlatanu ir nesiimsiu gydyti, ko neišmanau. O žurnalistikoje yra daug padorių žmonių ir verta užsiimti higiena.
Dainiau, graudziai ir nerimtai skamba ta asmenine zurnalistu higiena , nes parazituojanti zurnalistika, nepaisanti etikos yra tiesiogiai suaugusi i viena hibrida su politika, verslu. Tai vientisas auglys. Ir kalba eina ne apie hgiena, o vezi. Tokiam augliui pasalinti reikalingi pokyciai visose srityse.
mariau, nepainio žurnalistikos bėdų ir piktžolių su jas ravinčiais žurnalstais. Mano nuomone, savireguliacija – tai asmeninė higiena
O ko galima tiketis kai zurnalistu parazitavimas ir etikos nepaisymas jau isaugo su saknimis?Tai jau norma. O savireguliacija tapo piktzoliu ravejimu tik va, kad pats augalas ir yra jau piktzole, tai ko vertas ravejimas…