Šiandien dar kartą peržvelgiau didžiausių portalų, savo ir kolegos Artūro Račo dienoraščius, užklydau į kolegos Beno Rupeikos virtulius namus ir ten esančius skaitytojų komentarus. Drąsius, įžūlius, įžvalgius, malonius ir piktus. Visokius. Tik daugelis jų – niekieno. Ne žmonių. Nes anoniminiai tie komentarai. Toks lyg tautos balsas. Bet be vardų ir pavardžių. Labiau panašus į šūksnius iš minios.
Todėl kažkaip nejučia vis prsimineu, kad mano gimtajame Paežerių kaime žmones, kurie kalbėdavo įdomius dalykus, bet ne tiesiai o per kitus, pletkininkais vadino. Na tokiais, kurių visi mėgdavo klausytis, bet nei mylėjo, nei pasitikėjo ir tikrai nelaikė jokiais autoritetais. Nes bailiai, nes turi savų interesų ir slepiasi už kitų nugarų.
Todėl šiandien, kovo 11-osios išvakrėse, su manolunu skaičiau beno Rupeikos komentarą apie tuos, kurie nebijo kalbėti savo vardu. Nebijo drąsiai sakyti savo mintis. ir nneori slėptis už pseudo vardo ar anonimo. Tai žmonės, be kurių Sąjūdžio nebūtų buvę, 1990 metų kovo 11-osios ir 1991 metų sausio 13-osios nebūtų buvę. Nes jei tik internete būtų drąsias replikas apie supuvusią sovietų sistemą laidę, tai plektais ir būtų likę jų kalbos. Nors gal ir teisingos:
„Plika akim pastebiu ir visaip džiaugiuosi, kad laidai rašantys klausytojai ir žiūrėtojai nebijo savo pavardžių ir adresų. Retas dalykas lietuviškame internete! Tai tas pats, kas nepažįstamą sutikus į akis tiesiai žiūrėti. Ne visi gali, ne visi nori, nebe daug kas išdrįsta taip, kaip visąlaik daro, pvz. Aušra Maldeikienė. Pripratom – jei tik kur kas skambina į radiją – tai tik vardais, dažnai išgalvotais, prisistato… Ar ne savoj šaly esam, ne patys sau valdžia?”
Todėl nuoširdžiai noriu palinkėti mums visiems – nebijokime būti savimi ir kalbėti už save. Ir atsakyti už savo žodžius. tada teisingumo bus daugiau, o manipuliacijų ir galimybių kam nors kalbėti tautos vardu bus žymiai mažiau. Nes bus galima pamatuoti, suskaičiuoti ir žinoti, kas yra ta tauta.
Arūnai, kadangi citavau Beną Rupeiką, mano galva, labai drąsų ir atvirą žmogų, todėl pasakysiu atvirai – tokiems žmonėms jaučiu didelę simpatiją. Ir jie nesislepai už anonimo. Visiems kitiems tinka ir taip…
Nors pritariu išsakytoms mintims, bet manau, kad anoniminis vartotojas turi teisę į egzistavimą. Vienas iš nepatinkančių virtualaus bendravimo bruožų tai, kad internetas turi atmintį. Ką liežuviu leptelėjai vėliau ar anksčiau pasimiršta. Internete surinkai Google ir štai visas tavo minčių aruodas prieinamas visada ir visiems. Žvaigždė ne savo noru… Vis dėl to norisi privatumo ir tuo pačiu galimybės pakomentuoti straipsnį. Nėra taip svarbu ar parašys komentarą Vardenis Pavardenis, Vardenis ar tik X. Svarbiausia ką jis pasakys. O kovoti su tuščiais ar piktais komentarais galima ir kitomis priemonėmis, tarkime filtruoti komentarus. Pastebėjau, kad žinomi užsienio žiniasklaidos portalai apsiriboja panašiomis priemonėmis. Tiesa, ten patys komentuotojai atrodo labiau sąmoningesni.
Simai, aš visada maniau, kad save nebijantys įvardinti žmonės tokiu būdu , vis?u pirma, padeda sau. Štai po anonimais slėpdami savo autorius kai kurie dienraščiai akivaizdžiai elgiasi neetiškai, nes tekste randame įžeidimus ar ndt šmeižtą. Na o tarkimw toks hyperbass čia dažnai išlieja pyktį. Akivaizdu, kas jam sunku bet jis bijo pats savęs. Gal net gėdinasi. O gaila.
Šiaip, jei žmogus aktyviai dalyvauja vienokiose ar kitokiose diskusijose, nurodo TIKRĄ el. pašto adresą, tai apie juos galima daug ką sužinoti… Kad ir tas pats dainius.org komentatorius marius…
Šiaip sutinku, kad gyvas bendravimas yra siekiamybė, tačiau esant dideliems atstumams interneto galimybės pakankamai efektyviai pakeičia bendravimą. Nei dabar (gyvenu Danijoje), nei anksčiau (Klaipėda yra mano gimtasis miestas ir pajamos buvo labai mažos) negalėjau sau leisti bet kada nusigauti į Vilnių ir pabendrauti su tais, kuriais norėčiau bendrauti…
Simai, tai mūsų atveju, sakykime, esi sąlyginis anonimas 🙂 Aš galiu matyti ir žinoti apie tave šį bei tą, tačiau dauguma kitų žmonių – tik Simą. teoriškai tokių vardų ir pavardžių pasaulyje tikrai daugiau nei vienas. Todėl nematydami fiziškai asmens, nežinodami jo istroijos ar veiklos, žmonės greičiausiai sudėtingai gali susivokti, su kuo jie bendrauja.
Prisipažinsiu, kad bloge dažnai besilankantys žmonės, su kuriais susirašinėjame komentaruose ar meilu, tampa lyg ir jau pažįstami. Bet tik tiek. Visgi man, prisipažinsiu atvirai, maloniau bendrauti ne su atsitiktiniu užsukančiu žmogumi, o su tuo, kurį žinai ir pažįsti. dar smagiau, kai tai yra tas, su kuriuo esi ir fiziškai bendravęs. Nes tai jau bendruomenė. Todėl su malonumu esu įteikęs ne vienam savo skaitytojui originalius marškinėlius. Gal su jais viešumoje ir nebsu daug žmonių, bet… Tai bus mano maža padėka už smagų bendravimą šioje erdvėje 🙂
Hmmm… Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi… Gal racas.lt, dainius.org aš esu ne anonimas, bet mane visada laikys anonimu delfi.lt… Vardo neslepiu, visur pasirašinėju taip pat ir, panašu, kad kito komentatoriaus Simo viešojoje interneto erdvėje nelabai ir yra 😀
Visų informacinių portalų problema yra ta, kad leidžia komentuoti anonimiškai. Tuo tarpu blogų sistemose reikia savotiško patvirtinimo – minimaliai būtina nurodyti el. paštą. Danijoje pastebėjau, kad neregistruoti komentatoriai negali komentuoti informaciniuose portaluose…
Simai, o kaip tu manai? 🙂
kažin, aš priskiriamas prie anonimų? 😀