Savaitraštis „Atgimimas” spausdina Daivos Simanavičiūtės rašinį apie azartinius lošimus. Yra ir verslo požiūris, ir socialinis. Pasirodo, kad azartiniai lošimai nekuria jokios pridėtinės vertės visuomenei ir apskritai nekuria jokio produkto. Tik paima žmonių pinigus ir laužo jų likimus.
Tačiau iš viso straipsnio man įstrigo du dalykai. Vienas – skaičius, kitas – pastebėjimas. Dar yra ir toks nedidelis daktarės pasakojimas.
Štai skaičius:
„2012 metų gegužės duomenimis, vien šiemet, į Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi jau net 2461 asmuo prašydamas apriboti jam patekimą į lošimų organizavimo vietas.”
Štai pastebėjimas:
„Lietuvos krepšinio rinktinė vilki marškinėlius, reklamuojančius priklausomybes – „TonyBet“, „Pokerstar“ ir „Švyturys“. Tai – ne kokio privataus klubo, o Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėliai. Vienoje svarstyklių lėkštelėje – svetimas vienišas jaunas žmogus ir jo motinos ašaros, kitoje – Lietuva olimpiadoje.“
O čia ypač žiaurus Vilmos Pukelevičienės, Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Konsultacinės poliklinikos vedėjos, pasakojimas:
„Galima paminėti, kad vidutiniškai kas penktas patologinis lošėjas yra bandęs nusižudyti, o 11 proc. patologinių lošėjų sutuoktinių (partnerių) taip pat bandė nusižudyti, nes nebegalėjo pakelti artimo žmogaus nekontroliuojamo lošimo sukeltų problemų naštos.”
Aš labai mėgstu žaidimus. Taip pat ir sportinius. Ir viena, ir kita lavina protą ir kūną. Tačiau kaip čia nutiko, kad profesionalus sportas ir tokie pat žaiidmai iš esmės žaloja žmonių kūnus ir sielas?
Tai ką čia ir bepridursi.
P.S. Šių eilučių autorius puikiai žino, kas yra azartiniai lošimai, nes turi patirties 🙂 Praeityje.
Viskas kas yra per daug yra nesveika. Net persivalgymas ar alkoholio vartojimas. Iš vis kuo daugiau skaitau įvairių straipsnių tuo labiau suprantu kad tikriausiai sveiko dalyko ant šios žemės nebėra. Tai nemanau kad vienas ar kitas kartas kai paloši yra blogai. Pvz mano vyras kartas nuo karto palošia triobete bet nemanau kad tai liga bent jis man sako kad tai padeda atsipalaiduoti. Jei jam tai padeda atsipalaiduot tai tegu. Bet jei matysiu kad tai peržengia visas ribas tai butai kalbėsiu su juo apie tai. Bet kol kas ramu man.
Geriausiu atveju pastovūs kazino lankytojai patys save bando įtikinti, kad liko ant savų. Nes protas nori pateisinti nepasitenkinimą.
Yra dar viena kategorija, kurie įtikinėja save, kad šiaip gerai laiką praleido, kiek skyrė išleisti pinigų lygiai tik tiek ir pralošė(maloniai laiką praleido) Juokinga, bet tik stebintiems iš šalies, tas kuris užsikabino ir merkė – ne iki juokų.
Išmintis byloją, kad jei nori išlošti casino, tai reikia tapti casino savininku.
Beje, casino lošiau ir šiandien. Taigi, vieniems tai siaubinga praeitis, kitiems dabartis:D
Mariau, pridėjai dar ir religinį aspektą 🙂 Net humoro forma.
Profesionalūs sportininkai ir azartinių žaidimų lošėjai yra to paties proto (mechaninio) mechanizmai. Nelaisvi mechanizmai. Protas diktuoja patenkinti jo savybes, tarnauti jam. Pirmauti, įrodyti savo pranašumą, vaikytis prestižo ir kiekybės yra šios rūšies proto savybės. Pamėginkite išmesti iš savo proto šias savybes arba paprašyti, kad kas išoperuotų? Todėl ir prašosi azartinių žaidimų lošėjai, kad jų nebeįleistų į lošimų namus nes patys kovoti su šiomis proto savybėmis yra nepajėgūs. Priešingai, kuo labiau kovosi tuo tos savybės agresyvės ir tik dar labiau diktuos. Kai kuriems pasiseka ir tarnystę šioms savo proto savybėms jie pratęsia kitoje srityje, bet nebe kazino. Savybės išlieka, bet keičiamas jų realizacijos laukas. Kazino sugriauna labai staigiai žmogaus psichiką, o profesionalus sportas organizmą,( stuburą, sąnarius, vidinius organus). Bet priežastis tas pats protas, jo savybės ir diktatūra. Mechaninis protas bejausmis, vardan rezultato prievartaujamas organizmas. Ir jis neturi ribos jausmo, nes vaikosi tik kiekybės. Jei laimėjai varžybas savo kaime, tai toliau reikia rajone, mieste, Respublikoje ir išprievartauti save iki Olimpiados. Lygiai taip pat kazino, ši savybė kiekybės vaikymasis nepaleidžia lošėjo. Kazino aplošti neįmanoma, ten matematiškai viskas apskaičiuota, bet legendos apie išlošimus stimuliuoja. Yra toks anekdotas kai žmogus numiršta ir pakliūna į dangų. Žiūri aplinkui visi purpuriniais drabužiais vaikšto ramybės būsenoje, o eidamas toliau koridoriumi pamatė praviras kambario duris, kuriame daugybė žmonių geria, šoka, linksminasi ir jis sako Petrui, aš noriu čia. Tik pareiškus jam šį norą iškarto prisistatė velniai ir jį už pažastų į verdančią smalos statinę kiša, žmogelis išsigandęs klausia Petro, o kas gi buvo ten kur visi linksminosi? Pasirodo agitacinis punktas!