Šventė, kuri reiškia tik/net kiekvieno mūsų asmeninę laisvę

pagal | 2014/01/13

Baltas sniegas už lango ir nauja darbo savaitė šį rytą simboliškai mums primena, kad ir vėl galime viską pradėti iš naujo. Ant balto ir švaraus dienos lapo rašyti naują istroiją – šeimoje, darbo vietoje, valstybėje. Kiekvienas savaip ir kitoje vietoje arba visur. Tačiau šių švenčių išvakarėse atsiradęs kuklios gėlelės neužmirštuolės simbolis daugybei lietuvių siunčia paprastą ir suprantamą ženklą – priminimą apie tai, kas yra tikroji laisvė.

Todėl ta proga nutariau pradėti nuo kolegos, Lietuvos nepriklausomos akto signataro Rimvydo Valatkos komentaro:

„… daugmaž visi, net tie, kurie paburnoja prieš laisvę, jaučia, kad net skurdi, daug neteisybių turinti laisvė vis tiek yra geriau nei sočiausia ir teisingiausia nelaisvė. Net ir su grimasomis. <…>

Nes tai yra mūsų laisvė ir mūsų laisvės grimasos. Mūsų pačių pasirinkimas. Mūsų, o ne svetimųjų primestas. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek tame pasirinkime bus laisvės, o kiek grimasų.“

Nebūčiau labai orginalus bandydamas kalbėti apie tai, kuo svarbi kiekviena  mūsų laisvė dirbti, kurti, siekti. Nebūsiu originalus primindamas ir tai, kad kai kam laisvė reiškia ir nieko nedaryti, nekurti, nesiekti, o vegetuoti, parazituoti, tinginiauti.  Tai – teisė pasirinkti. Ir bet kuris pasirinkimas yra, visų pirma, asmeninė nuostata. Nedaug bendra turinti su aplinka, kurioje gyvename. Nors paprasčiau yra kasdien kalbėti, kad dėl mūsų ekonominių ar demografinių problemų kalti uspaskichai, paksai, grybauskaitės, butkevičiai, kairieji ar dešinieji, oligarchai ar demagogai, rusai ar žydai, gėjai ar emigrantai. Paprasčiau, nes laisvoje šalyje kalbėti yra lengviau nei veikti ir dirbti. Nes laisvoje šalyje kalbėti gali kiekvienas ir gali tai daryti bet kur – valdžios įstaigose ar žiniaskalidoje, susitikimuose su politikais ar savo darbo vietoje.

Tačiau tai reiškia, kad kartais esame linkę ieškoti problemų ar bent kalbėti apie jas lbaiu nei ieškoti sprendimų, kurie padėtų eiti į priekį. Dažnokai atlyginimo  ar pensijos dydžio klausimus adresuojame valdžiai o ne sau. Tą patį darome ir kalbėdmai apie vaikų gimdymą – tai valdžia turi skatinti mus gimdyti būsimos Lietuvos piliečius, o ne mes patys. Iš valdžios norime visko ir visada – dabo vietų, socialinių garantijų, sveikatos draudimų, teisinės pagalbos, žmogiško supratimo, išskirtinio teisingumo, daugiau pinigų, bendros moralės ir t.t.

Bet juk laisvė mums tam ir duota, kad daugelį šių dalykų galėtume pabandyti kurti patys. Pradėti galime nuo šeimos ar kaimynų bendruomenės. Ir čia yra dažniausiai atsakymas, kodėl priekaištaujame savo Lietuvai, t.y. sau patiems, kad ne daug ką darome ne taip, kaip norėtume. Tai reiškia tik viena – norai ir kalbos nesutampa su realiais darbais ir pastangomis. Arba esame pernelug godūs. Todėl kai pykstame ant Lietuvos ir keikiame ne tokią laisvę, pykstame ant savęs. Vaikystėje, pamenu, sakydavome taip – „kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako“ 🙂 Tad ačiū Rimvydui už jo pamąstymus ir subjektyviai/objektyvų mūsų pačių vertinimą. O švęsti šiandien  turime ir galime visi – esame laisvi tiek, kiek patys tos laisvės norime pasiimti. Tai yra labai labai daug.

 

3 komentarai

  1. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Mariau, linijinis mąstymas egzistuoja ir nėra jo dėl ko neigti. Naujas lapas reikalingas daugeliui mūsų. Naujas rytas gali būti naujas arba vakar dienos vakaro tęsinys. Ir tai priklauso tik nuo požiūrio arba jausmo – kaip kam patogiau galvoti. Bet tokios dienos, kurios susiję su praradimais, daug kam turi reikšti ir atradimą. Jei ne tikrą, tai bent menamą. Ir tai yra gera proga kas kartą atrasti gal ir seniai nepastebimus dalykus. Sakykim, kad tai lyg laiko mašina, kuri leidžia grįžti atgal ir pasižiūrėti į save iš praeities perspektyvos.

    Atsakyti
    1. AvatarMarius

      Dainiau, visiškai pritariu, kad neprotinga neigti to kas jau yra – fakto.
      Bet nepainiokime neigimo su valdžios atėmimu iš turinčio vienvaldžio privilegiją bet užsimančio destruktyvia, griovimo veikla. Iš tokio lyderio atimti valdžią nėra neigimas.
      Aš jau ne kartą minėjau ir pabrėžiau, kad linijinis protas yra gėris, progresas, bet ne iki begalybės, o tik iki ribos. Priėjus ribą jo veikla ir ta pati jo produkcija, kuri dar vakar buvo progresas šiandien jau tampa destruktyviu šlamštu. Tas šlamštas atsiranda todėl, kad privilegijuota proto rūšis neturi ribos jausmo ir dar pradeda kyštis ne į savo funkcijas. Pavyzdžiui, linijinis protas negali sukurti šiltų santykių tarp žmonių, jis skirtas kurti santykiui su negyvais daiktais, kompiuteriu, knygomis, televizoriumi, pinigais ir visa kita jo paties mechanine produkcija. Geriausiu atveju jis gali sukurti tik formalius santykius arba juos sugriauti. Krizės priežastis ne traktorių ir kombainų stygius, bet šiltų santykių, vienybės tarp žmonių. Alternatyvus protas būtent ir skirtas kurti santykiams su viskuo kas gyva, gamta, kitais žmonėmis.

      Atsakyti
  2. AvatarMarius

    Dainiau, tu savo straipsnį pradėjai nuo Budizmo deimantinės sutros esmės. 🙂
    Deimantinė sutra, tai vienas kertinių mahajanos budizmo tekstų, sukurtas III amžiuje.
    O tavo šie žodžiai ir yra deimantinės sutros esmė: Baltas sniegas už lango ir nauja darbo savaitė šį rytą simboliškai mums primena, kad ir vėl galime viską pradėti iš naujo. Ant balto ir švaraus dienos lapo rašyti naują istroiją – šeimoje, darbo vietoje, valstybėje. Kiekvienas savaip ir kitoje vietoje arba visur.
    Išmintingi žodžiai, bet yra ir niuansų…
    Kalbant apie naują, tai niekas negali žinoti kas tai yra, nes jei žinai, reiškia tai jau įprasta ir sena.
    Todėl po lozungu pirmyn į naują gali slėptis to paties linijinio proto troškimas pratęsti save tik kitose variacijose. Tas pats saldainis tik kitame įpakavime.
    Linijinis protas naują suvokia kaip savo teigiamos patirties pasikartojimą iki begalybės.
    Pavyzdžiui, jei vakar gaudavo 4000Lt algos, tai jeigu alga padidės iki 5000Lt tai jam ir bus žingsnis į naują.
    O jeigu alga sumažės iki 1000Lt, tai bus žingsnis atgal.
    Kaip matome, linijinis protas progresą mato vieno ir to paties tik skirtingose variacijose masės kaupime.
    Naują jis matuoja kiekybe. Kuo daugiau pinigų, kuo aukštesnis laiptelis hierarchinėje piramidėje, kuo daugiau gerbėjų, daiktų, diplomų, medalių, laimėjimų tuo daugiau naujo. Deja, tai gali tęstis tik iki ribos.
    Riba kiekvienas prieis asmeniškai, bet linijinio proto civilizacijoje ji jau tapo ir globali. O su kokiu instrumentu ir metodais iš krizės brisime į naują gyvenimą? Jeigu tas pats linijinis protas su savo metodais jau atvedė prie krizės, tai jei pasitelksime jį spręsti krizei, jis tik dar labiau gilins krizę.

    Jeigu protas tas pats, tai iš kur gali atsirasti naujas rytojus?

    O priėjusio ribą proto iš savo galvos neišmesi ir joks chirurgas neišoperuos.
    Todėl laisvė tampa labai sąlyginis dalykas, tuos, kurie dar nepriėjo ribos galime vadinti laisvais, o tie kurių protas jau priėjo ribą – tapo jo įkaitais.
    Sena ir įprasta byra, o gyvenimas kasdien brangsta. Bet mūsų valdžios didžiavyriai krizės metu sugebėjo pasipiginti pragyvenimą kitų sąskaita.
    Vienoje TV laidoje sveikatos ministras Andriukaitis nežinau iš kur bet ištraukė statistiką, kad Lietuvoje socialinė atskirtis užima pirmąją vietą pasaulyje.
    Taigi, linijinio proto civilizacijoje laisvė tėra spekuliacinis lozungas kaip ir visos kitos žmogiškos vertybės deklaruojamos konstitucijoje.

    Kažkas visados bus laisvesnis kito sąskaita.

    Lietuvoje susikūrė laisvųjų, kitų sąskaita elitas.

    Šis privilegijuotas elitas skirsto atplaukiančius iš Europos sąjungos pinigus.
    Tai milžiniškas biurokratinis parazitų ir veltėdžių monolitinis mechanizmas.
    Žiūrėjau vieną TV laidą, kurioje kažkokio UAB direktorė primygtinai įrodinėja, kad kiekvienas ūkininkas turi kreiptis į šią konsultacinę bendrovę, nes kitu atveju jis negalės laisvai dirbti, grynai dėl veltėdžių ir parazitų sukurto biurokratinio mechanizmo. Vietoj to, kad arti žemę, jis turės visą savo laiką skirti dokumentacijos tvarkymui…

    Banko konsultantas, ekonomistas Nerijus Mačiulis yra minėjęs, kad tokioje mažoje valstybėje yra 300000 tūkstančių valstybės tarnautojų!

    O tai kas turi juos maitinti, išlaikyti?

    Neveltui yra sakoma, kad Lietuva giminių kraštas ir dažnai būna, kad giminaitis giminaičiui sukuria negyvybingos, bet papildomos darbo vietos etatą. Tokioje šiltoje vietoje yra trinamas užpakalis ir už tai gaunama alga.

    Ne kiekvienas darbas sukuria gyvybinga materialinę ar intelektualią vertę.

    Kad ir žurnalistikoje yra rašančių masė, bet ne visa jų rašliava sukuria gyvybingą vertę ir informaciją žmogui.

    Visose profesijose ne visos užimamos vietos sukuria gyvybingą vertę.

    Daugeliu atveju pinigai yra mokami už destruktyvią veiklą.

    Netgi daugelis žurnalistų dėl reitingų užsiima būtent manipuliacijomis, destruktyvia, parazituojančia veikla.

    Todėl šiandien sausio 13 Lietuvos didžia vyriai dalyvauja formaliuose laisvės minėjimuose, rimtais veidais sako gražias kalbas, bet visos kalbos apie globalius dalykus baigiasi nesutarimais ir konfliktais labai žemiškuose, ir konkrečiose smulkmenose, tai pinigai.

    Kalbam apie laisvę, o slapta instinktu taikomės tik į papildomą lituką.

    Tautai gražios kalbos, o sau riebios algos runkelių sąskaita.

    Dainiaus pastebėjimas taiklus, kad kalbos nesutampa su realiai ketinimais ir darbais.

    Pastebėjau, kad madinga tapo ne kai rinkėjas kritikuoja valdžią, bet pati valdžia kritikuoja rinkėją.

    Patys mane išsirinkote, tai ko dabar norite kvailiai!

    Deja, žuvis pūva ne nuo uodegos, bet nuo galvos…

    Atsakyti

Komentuoti: Marius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *