Kasmet gegužės pradžioje Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Simbolinė pavasario šventė, kuomet galime kaskart iš naujo atrasti patys save. Tai yra lietuvių identiteto diena.
Todėl bent jau teoriškai kiekvienam lietuviui ši ypatinga šventinė diena mums patiems primena, kiek daug kantrybės, išminties ir pastangų įdėjo mūsų protėviai, kad būtų išlaikyta mūsų kalba, kultūra, spauda. Daugiau nei prieš šimtą metų šie mums įprasti kasdienybės atributai buvo ne šiaip atgauti ar atiduoti. Ne kaip išmalda mums numesta. Labai nedaug buvo tokių, kurie savo asmeninių pastangų dėka iki tos įsimintinos dienos rūpinosi, kad mažos tautos didžia kalba būtų ką skaityti. Būtų kuo dalintis. Apie ką kalbėtis ir diskutuoti. Ne kiekvienas prisimena Antano Macijausko asmeninę kovą dėl teisės kalbėti ir rašyti lietuviškai. Bet visi žinome, kad lietuvių kalba yra unikali.
Vieni gražiausių lietuviškų žodžių yra skirti padėkoti ar atsiprašyti. „Ačiū“ ir „atsiprašau“ skamba maloniau ir dėl to, kad jie tapo didesniu deficitu nei viešumoje devalvuoti ir anonimiškai drebiami įžeidimai, kaltinimai ar priekaištai. Ir tai rodo tik viena – mums trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo. Savimi ir aplinkiniais. Išmokome kalbėti, bet tik dabar mokomės klausytis. Išmokome įsižeisti ar įžeisti, bet vis dar mokomės atsiprašyti. Norime būti laisvi ir nepriklausomi, bet tik dabar mokomės asmeninės atsakomybės už savo žodžio laisvę. Žurnalisto profesija tapo kaip niekada atvira. Tačiau dar ne visi supranta, kad profesija nėra privilegija. Tai sunkus darbas ir dar didesni įsipareigojimai.
Ir nors tokios žodžio laisvės, kokia dabar yra Lietuvoje, nebuvo niekada, ar taip bus visada, priklauso didžia dalimi tik nuo mūsų pačių. Nuo mūsų tikėjimo savimi ir pasitikėjimo vieni kitais. Tai dabar mes turime savo išmaniuosiuose telefonuose daugiau išminties nei jos yra daugelyje viešai sakomų kalbų. Tai dabar žodžių yra daugiau nei prasmės juose. Tik dabar baimė ir galima atsakomybė už savo ištartus žodžius mus kausto labiau nei knygnešius. Jie rizikavo asmeniškai, mes galime likti anonimais interneto erdvėje.
Todėl šios šventės proga norisi visiems palinkėti tikėjimo ir pasitikėjimo. O tiesiausias kelias į šias vertybes – išmokti ne vien kalbėti, bet ir kalbėtis. Ne vien spausti „like” ar „share”, bet ir paklausti draugų, kaip jie gyvena ir jaučiasi. Mes gerai žinome, ko norime patys. Bet ar žinome, ko nori kiti? O tai sužinoti yra labai paprasta ž tereikia bendrauti žmogiškai.