Šiandien atidžiai žiūrėjau kolegų iš televizijos Dozhd parengtą temą apie tai, kas iš tiesų nutiko Ukrainoje 2013-2014 metais. Dar nežinau, kaip ši tema atrodo kitiems, bet iki šiol bandydamas įvardinti daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais vadovavausi lyg ir bendrai suprantamais kriterijais. Todėl man yra visiškai akivaizdu, kad šiandien Ukrainoje vyksta karas, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, kuris jau sužalojo dešimtis tūkstančių žmonių.
Šio karo metu Ukraina jau neteko dalies savo teritorijos. Šio karo metu naudojamos labai galingos ginkluotės. Nuo jos jau nukentėjo ir daugybė šalių, kurių piliečiai žuvo numušus Malaizijos avialinijų lėktuvą.
Tačiau viešos erdvės užpildymas mariomis faktų apie vykstantį karą, oficialiai nė viena tarptautinė ar regioninė politinė organizacija dar nepasakė paprasto dalyko – vyksta baisus karas, kurį pradėjo Rusija. Ir kurį pradėjo tuo metu kai Ukraina realiai išreiškė norą būti demokratiška Europos šalimi.
Iki šiol mačiau šimtus ekspertų ir įtakingų demokratinių šalių vadovų pasisakymų, kuriais jie de facto pripažįsta, jog Ukrainoje vyksta karas, kurį remia Rusija. Kartais tai vadinama kariniais veiksmais. Kartais kova su terorizmu. Tačiau mano giliu įsitikinimu tai esmės nekeičia. Ypač po to, kai jau ne kartą buvo įrodyta, kad ir žmonių žudikai ir jų ginklai turi tiesiogines sąsajas su Rusija, o ir Rusijos armija jau tiesiogiai yra įsivėlusi į taikių žmonių žudynes. Ir žudo Ukrainos karius.
Dar svarbesnis yra faktas, kad Rusija neigia iki šiol visus faktus. Tai reiškia, meluoja. Taip pat yra faktas, kad Rusija naudoja visas politines, ekonomines ir kitas priemones, jog ji nebūtų oficialiai pripažinta agresore. Tačiau, jei teisėju savo byloje negali būti joks padorus žmogus, tuomet ir tarptautinėse organizacijose turėtų dauguma demokratiškai nuspręsti – pripažinti Rusiją karo organizatore ar ne. Nuo to momento viskas būtų paprasčiau – jei ši šalis nėra kariaujanti, tuomet galima baigti visokias nesąmones su vadinamosiomis ekonominėmis ir kitokiomis sankcijomis tiems, kas nesprendžia dėl karo. Jei Rusija yra karo agresorė, tuomet visos įmanomos sankcijos įvedamos jos vadovams ir visai šaliai. Karo skelbti nereikia, tačiau tokios šalies boikotas ir sankcijos visuose lygmenyse yra minimali būtinybė. Ir dar svarbu pripažinti poną V. Putiną ir jo bendrininkus karo nusikaltėliais. Tam reikalingas atitinkamas teisinis procesas, bet Europa tą jau yra bandžiusi ne kartą. Tad patirties yra.
Tačiau yra ir trečias kelias. Patogesnis daugeliui tų, kurių artimieji nežūsta Ukrainoje, iš kurių neatimamos žemės ir vaikai, kurių turtas negrobiamas viduryje baltos dienos. Tiesiog ir toliau vadiname reiškinius kitokiais vardais. Tik vengiame žodžio karas. O Rusiją laikome partneriu, kuris gali padėti spręsti „konfliktą Ukrainoje”. Gaudome visi vėją laukuose. Arba šieną ravime. Ir žiūrėsime vėliau, kiek pavyko priravėti.
P.S. Gal kas gali paaiškinti, kodėl čia Lietuvoje didinamas finansavimas armijai, jei Rusija nieko nepuola ir mums negrasina? O ko Latvija tokia isteriškai išsigandusi visokias studijas ta tema daro?
P.P.S. Įdomu, kodėl net Rusijoje slon.ru cituodamas NATO generalinio sekretoriaus žodžius kalba apie kažkokią gerai kariaujančią Rusiją? Juk negali šalis gerai kariauti, jei ji nekariauja iš viso?