Man labai patinka tiesioginiai politikų rinkimai. Jie visada turi daug panašumų su bet kokiais kitokiais rinkimais – dainų ar šokių Eurovizija, kokios nors Mis ar geriausio realybės šou dalyvio. Nes tokiuose rinkimuose susijungia labai daug subjektyvių kriterijų, kurie galiausiai vadinami objektyviais rinkimais.
Šie merų rinkimai sugebėjo išlaikyti emocinę intrigą iki pat galo pačiuose svarbiausiuose ir didžiausiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Todėl pirmieji tiesioginiai merų rinkimai iš esmės gražino žmonėms viltį, jog jei ne centrinėje valdžioje pasiteisino gelbėtojai, tai bent dalyje rajonų ir miestų galima pabandyti dar kartą iš naujo ir „viskas bus gerai”. Tokiuose rinkimuose populizmas yra esminis faktorius, kuris nulemia pergales. Ir tai labai gerai. Nes bet koks tiesioginis valdžios lyderio išrinkimas užkrauna tokiam lyderiui ir labai rimtą atsakomybę už suteiktų lūkesčių įgyvendinimą. Nors visi puikiai supranta, kad realių šansų įgyvendinti bent pusę pažadų paprastai yra nerealu. Šį kartą, galima sakyti, didžiausia (ne)pamatuotų rinkėjų lūkesčių našta tapo lyg ir naujokams šiame vaidmenyje – liberalams sąjūdiečiams ir visuomeninių-politinių naujadarų lyderiams. Nuoširdžiai linkiu jiems sėkmės, stiprybės ir entuziazmo. O visa kita pamatysime po ketverių metų.
Man šių rinkimų galutiniai rezultatai visgi labiausiai priminė vis naujos Mis rinkimus. Juolab, kad žmonės patys prisipažino, jog jiems tiesiog norisi „naujų veidų” vietinėje politikoje. Iš principo norisi. Štai dar vasarį bus skelbiami „Baltijos tyrimai“ apklausos rezultatai, kurie rodė, kad miestuose ir rajonuose daugiau nei pusė žmonių nori naujo mero. O naujumas yra geriausiai parodomas naujo žmogaus išrinkimu. Problemos, spėju, liks senos.