Šiandien naujienų portale delfi.lt Andrius Užkalnis parašė, kad žodžio laisvei Lietuvoje kilo pavojus vien dėl to, jog vasario 29 dieną žiniasklaidos priemones ir žurnalistus vienijančios organizacijos priėmė naują Visuomenės informavimo kodeksą. Tame kodekso svarstyme ir jo priėmime dalyvavau ir aš.
Kodėl toks kodeksas atsirado? Jis nėra naujas, nes pirmasis Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo priimtas dar 1996 metais, o 2005 metais priimtas naujas kodeksas galiojo iki šiol. Beje, daugeliu klausimų jie buvo netgi griežtesni, nei dabar galiojantis. Šiuos kodeksus žurnalistai ir leidėjai priėmė siekdami stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją ir atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Beje, visos kodeksą pasirašiusios organizacijos pripažino, kad teisinga ir sąžininga žurnalistika galima tik tada, kai žurnalistas naudojasi tarptautinės ir nacionalinės teisės užtikrinta saviraiškos laisve. Tokį kodeksą priėmėme suvokdami visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą. Kodeksas taikomas tik žurnalistams, viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams. Medikams, leidėjams ar humoristams jis neskirtas. Jie gali turėti savo kodeksus.
Visų pirma, noriu padėkoti A. Užkalniui už didelę reklamą Visuomenės informavimo etikos kodeksui. Tikiu, kad dabar ir daugelis kitų žmonių, net ne žurnalistų, jį perskaitys. Nuoširdžiai už tai dėkoju. Tačiau A. Užkalnio tekste radau nemažai faktinių klaidų, kurios paremtos autoriaus baimėmis. Manau, kad beveik visos jos nepagrįstos jokiais faktiniais argumentais. Nors viešai iškeltos jos turi teisę į atsakymą.
Prisipažinsiu, kad man sunku veltis į polemiką su viešai pateiktomis kai kuriomis autoriaus baimėmis, kurios siejasi su menamomis davatkomis ar pragaro ratais. Galėčiau patarti autoriui, jei jis bijo davatkų ar pragaro ratų, tuomet viešai paskelbtas tekstas apie baimes nepadės. Matyt, tokiu atveju reikia rimtos kitokio specialisto pagalbos, dėl pragarų gal net reikia ezoteriko ar ar egzorcisto pagalbos. Juokauju. Nors tokių tikrų ir netikrų „specialistų” paslaugų pilnas internetas, galiu garantuoti, kad žurnalistų ir leidėjų savitvarkai tokios paslaugos neįdomios. Na o jei rimtai, tai pabandysiu atsakyti į kai kuriuos A. Užkalnio be jokios logikos suplaktus dalykus, kurie neturi nieko bendro su Visuomenės informavimo etikos komisija, kodeksu ar kodekso kūrėjais ir prižiūrėtojais. Štai vienas Andriaus Užkalnio prasimanymas:
„<…> kaip sovietiniais laikais, iš enciklopedijų puslapius lieps pjaustyti ir atsiųs pakaitinius puslapius įklijavimui. Juokiatės? Juokitės. Nerijos Putinaitės darbą jau paskelbė „antilietuvišku“ ir „antivalstybiniu“. Daugelis kitų autorių dar laukia savo eilės.”
Visų pirma, nesu girdėjęs ir niekur neteko matyti , kad Visuomenės informavimo etikos asociacija norėtų turėti kokį planą ar net turėtų teisinį pagrindą liepti plėšyti enciklopedijas ar juo labiau leipti ką nors įklijuoti. Beje, autorius galėtų paskaityti nors kartą atidžiai Visuomenės informavimo įstatymą, kuriame labai aiškiai pasakyta, kad uždrausti veikti bet kokiai žiniasklaidos priemonei ar riboti jos turinio skelbimą Lietuvoje gali tik teismas. ir tik labai ribotais atvejais. Pvz., jei kurstoma tautinė rasinė ar kita nesantaika, kurstomas karas. Apie davatkas ir pragaro ratus nėra nė žodžio. Nerijos Putinaitės jokio straipsnio ar knygos niekas niekada iki šiol Visuomenės informavimo etikos komisijoje nėra nei svarstę, nei ką nors paskelbę „antilietuviškais”. Knygų etikos komisija iš viso nesvarsto. Ne jos kompetencija. Ar autorius Andrius Užkalnis savo tekstu viešai meluoja, klaidina žmones? Taip. Kodėl jis taip daro? Nežinau. Galiu tik spėti – arba tyčia, arba ne. Jei netyčia, tada, matyt, rimtai nesidomėjo tema, apie kurią rašo. Jei tyčia, tada neturiu ką pridurti.
Radau ir dar vieną A. Užkalnio mintį:
„Jūsų žodžio laisvė, nuomonės laisvė ir Dievo jums duota teisė laisva valia pačiam reguliuoti savo žodžius yra užtikrinama tik vienu atveju: jei jūs esate anoniminis komentatorius ir absoliučiai niekam neįdomus.”
Žodžio laisvė, visų pirma, Lietuvoje ir daugelyje demokratinių šalių, kuriose nėra jokios valstybinės religijos, užtikrinama ne Dievo, o įstatymų. Lietuvoje tai užtikrina Konstitucija ir kai kurie įstatymai. Tiesa, konstitucijoje yra keli apribojimai ir žodžio laisvei. Jie susiję su draudimais šmeižti žmones, kurstyti nesantaiką. Ir Dievas čia niekuo dėtas – padorioje valstybėje ginamos ir užtikrinamos žmogaus teisės. Beje, teisę likti anonimu mums irgi garantuoja įstatymas. Bent jau iki tol kol nepažeidžiame įstatymų. Beje, savo žodžius mes turime patys reguliuoti. Nors teisinėje ir demokratinėje valstybėje iš tiesų viešą žodį reguliuoja įstatymai.
Dar Andrius Užkalnis rašė, kad parodistai bus baudžiami Visuomenės informavimo etikos komisijoje ir negalės juokauti. Ir vėl melas. Nes žurnalistų etikos normos kalba ne apie humoro ar parodijų vertinimą, o kito tipo turinį. Beje, net apie paranormalius reiškinius ir jų propagavimą etikos kodekse rašoma. Tik reikia atidžiai paskaityti, kas rašoma. Pramogauti šia tema tikrai galima.
Ir dar – žodžio laisvei etikos kodeksas niekaip negrasina. Jei kas nori rašyti neetiškai – prašome. Tik bus pripažįstamas neetišku. Nei į kalėjimą sodins, nei pinigais baus, nei uždraus rašyti. Prašome rašyti kaip rašęs. Jei kam norisi kitus žmones d… ar š.. raidėmis prasidedančiais žodžiais pravardžiuoti ar įžeidinėti, tuomet tai jau su žurnalisto etika iš viso nieko bendro neturi. Jei kas manys, kad taip buvo pažeista jo garbė ar orumas, tuomet galės Civilinio kodekso nustatyta tvarka ginti savo teisės teisme. Arba kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Gal būčiau ir nerašęs, bet labai norėjau priminti A. Užkalniui dar vieną labai svarbų dokumentą. Visiems Lietuvos piliečiams svarbų. Jis garantuoja mums pagrindines laisves ir teises – tai Europos žmogaus teisių konvencija. Joje yra labai svarbus 10 straipsnis apie saviraiškos laisvę:
„Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirstikelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.”
Kita vertus, kiekvienas turi teisę rašyti bet kokius komentarus, rimtus ar nelabai, argumentuotus ar niekinius apie grėsmes žodžio laisvei, net kai jokios grėsmės realiai nėra. Nes grėsmes mes galime tiesiog jausti. Ir tais jausmais galime dalintis. Net jei jų ir nėra. Vieni bijo Dievo, kiti Putino, treti pabėgėlių. Teisę bijoti turime visi.
P.S. Beje, Visuomenės informavimo etikos kodeksą priėmė ne keli žmonės ar davatkos, o asocijuotų žiniasklaidos organizacijų atstovai. Taip pat ir interneto. Juos tai įpareigoja padaryti įstatymas.
P.P.S. Įdomu būtų išgirsti autoriaus mintis, kokią profesinę etiką jis siūlo kitiems ir sau?