Šiandien perskaičiau kolegų iš „Tauragės kurjerio” straipsnį apie tai, kad „Tauragės žinių” redakciją žurnalistų paliko dėl cenzūros. Prisipažinsiu, kad šis atvejis dar kartą labai nuvylė, nes dar 2012 metų gruodį būtent šis leidinys skambiai paskelbė savo veiklos pradžią. Sveikinau juos su tuo. Savo pagrindiniu principu buvo deklaruota žurnalistika be cenzūros. Tai negi ir vėl tik deklaracijos svarbios?
Gerai prisimenu ir skambius kolegų įpareigojančius žodžius apie žodžio laisvę:
„Pažadame nesitaikstyti su cenzūra, vienašališka nuomone, politiniais užsakymais. Tiesa, žinoma, – subjektyvi sąvoka. Mūsų tikslas – kad tiesą atrastumėte Jūs patys.”
Kita vertus, dar prieš praėjusius savivaldos rinkimus atkreipiau dėmesį, kad spaudos laisvė ir aukšta kokybė dažnai tėra deklaracija. Nes kaip galima pasitikėti leidiniu, jei jo vadovas yra labai labai artimas kokiam nors politikui ar net jam dirba kaip samdinys? O kaip pasitikėti žiniasklaidos priemonės vadovu ir jo redakcijos objektyvumu, jei vienas leidinio vadovų pats dalyvauja politikoje ir yra pretendentas į valdžią? Man atsakymas labai aiškus, kad tokia žurnalistika ir žiniasklaida turi rimtą problemą dėl savo reputacijos.
Todėl šį kartą sunku stebėtis ar aikčioti, kad viskas yra labai netikėta. Nes spaudos nepriklausomumo problemų simptomai ryškėjo jau seniai, o štai dabar smogė visu gražumu. Nes kai žurnalistas palieka redakciją ir labai aiškiai jaučiasi įsižeidęs dėl jo autorinio kūrinio sugadinimo, panašu, jog net ir redakcijos viduje trūksta aiškių taisyklių, kurios padėtų žurnalistams jaustis tikrais profesionalais. Antraščių koregavimas yra normalus dalykas, tačiau negalima iškreipti esmės. Šį kartą kolegė labai aiškiai suprato, kad jos antraštė buvo „pakoreguota” taip, jog dabartinis premjeras atrodytų kuo prasčiau.Ir tai kelia nesmagių minčių, nes ir taip buvo aišku, jog „Tauragės žinios” labiau palankiai žiūri į bent vieną dešinės krypties partiją, o štai socialdemokratams kritikos negaili.
Dar šių metų rugsėjį Visuomenės informavimo etikos komisija išreiškė susirūpinimą valdžios ir žiniasklaidos, žurnalistų ir politikų suartėjimu. Tada ji viešai pareiškė, kad „žiniasklaidos priemonių savininkų ir vadovų dalyvavimas politinėse kampanijose neprisideda prie žiniasklaidos nešališkumo užtikrinimo”. Aiškiau nepasakysi.
Dabar belieka laukti „Tauragės žinių” atsakymo ir reakcijos. Nuo jos labai priklausys, kaip bus vertinama pati redakcija ateityje ir koks likimas jų laukia. Visada galima išmokti savo klaidas ir taisytis. O galima reaguoti ir kitaip. O gal tokios situacijos ir iš viso nebūtų, jei kiekviena redakcija vykdyti labai paprastą rekomendaciją (pagal Visuomenės informavimo įstatymą ir savireguliacijos kodeksą tai netgi privaloma sąlyga) – viešosios informacijos rengėjai privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, o bent viename šių patvirtintų dokumentų turi būti nustatytos žurnalistų teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalistų apsauga nuo galimo jų teisių suvaržymo. panašu, kad tokio kodekso „Tauragės žiniose” nebuvo.