Šiandien su įdomumu klausausi kolegų, kurie dirba kitose šalyse internetinės žiniasklaidos savireguliacijos srityje. Kaip tik šiuo metu savo patirtimi dalinasi Liljana Zurovac, kuri atstovauja Bosnijos ir Hercogovinos Spaudos tarybą. jos keliamas klausimas yra labai paprastas – kuo galime mes padėti, kai daugelis nepatenkintų interneto žiniasklaidos turiniu asmenų skundžiasi ne tik pažeistomis teisėmis, bet ir realiai klausia apie galimybes paveikti tuos naujienų portalus.
Šis klausimas dažnai keliamas ir Lietuvoje. Tiesa, galėčiau pastebėti, kad panašios pastabos labiau skirtos mūsų šalies spaudai ir televizijos kanalams. Mano subjektyviais pastebėjimais, naujienų portalai žymiai aktyviau reaguoja į skundus ir gana sąžiningai taiso savo klaidas.
Todėl šį kartą prisiminiau jau beveik pamirštamą „Garliavos pedofilijos skandalą”, kuris karts nuo karto savo atgarsiais dar suvirpina orą. Visai netikėtai atradau gana įdomų Bosnijos ir Hercogovinos atvejį ir apie tai informuojantį tekstą apie žiniasklaidą ir pedofiliją. Štai viena citata:
„The media approach sexual exploitation of children and pedophilia, as the professional public believes and as even journalists themselves believe, in a sensationalistic way. The rights of the real victims are often violated and the child, who already suffered permanent psychological damage, is again subjected to mistreatment through media. Bosnia-Herzegovina is a small community and it is hard to completely hide the identity of the child and the scene of events. But reporting on such events is essential.”
tie, kas turės kantrybės paskaityti visą tekstą, manau, ras daug paralelių su Lietuvos „pedofilijos” istorijos nušvietimu žiniasklaidoje.