Šiandien didžioji dalis Lietuvos žmonių tikrai turėjo bent jau nustebti sužinoję, kad mirė Vytautas Šapranauskas. Mirties aplinkybės gali būti vadinamos tragiškos. Arba bent dramatiškos. Bet jos, matyt, atspindi paties aktoriaus gyvenimą. Visą gyvenimą. Tokį, kurio buvo tiek daug, kad užteko teatrui, kinui, televizijai, spaudai ir daugybei jo gerbėjų.
Tačiau šiandien naujienų portaluose skelbiamos žinios apie „žinomų žmonių” iš televizijos ekranų reakciją į šią netektį man priminė tikrą šio žmogaus dramą. Kai Saulius Urbonavičius-Samas atvirai sako, kad V. Šapranauskas buvo vienišas ir tai jį pražudė, o greta šios žinios randi su mirusiu aktoriumi dirbusių ir net šeimos šventes šventusių „žymių žmonių” komentarus apie juos šokiravusią bičiulio mirtį, suvoki viena – V. Šapranausko buvo labai labai daug ir daugybė žmonių jautėsi jam artimi. O jis to artumo nejuto. Ir net artimų draugų, anot Samo, neturėjo.
Tokie tie mūsų gyvenimo paradoksai – vieniems visko yra labai daug, o kitiems – tuštuma. Ir mano telefone nuo šiandien vienu numeriu bus mažiau… Ištrinsiu tik jį.
Dėl visa ko, pridedu irstraipsnį Genovaitė Petronienė. Vienišumas yra baisi, tikra tiesa” iš www.bernardinai.lt. Štai tik viena citata:
„Prikaltas prie uolos Prometėjas buvo užmirštas tiek žmonių, tiek dievų, ir taip galėjo atsitikti kiekvienam, kuris pareikštų apie savo individualumą.”
Mariau,kaip gerai,kad tu vėl atsiradai”.Tikrai įneši naujų minčių pamąstymui.Beje iš tavo rašymo
nesijaučia jokio pykčio.Neikam.Bent aš taip matau.
Beje tavo žodžiai,kad”Jeigu savižudis nors akimirkai suabejotu, suprastų ką daro, tai pasikeistų jo būsena , jis išeitų iš tos transo būsenos ir pasikeistų įvykiai…”,tai labai realu.Bet ši situacija susiklostė ramai,niekas iš žaidžiančių vaikų kiemę,kamuolio neatitrenkė į langą,įkyrių telefono skambučių nebuvo,į duris niekas nepaskambino…
Buvo ramybė,kurios mes visi kažkaip ar kuriuo momentu trokštame.O žmogui įpratusiam prie judėjimo,užimtumo,reikalingumo visur ir visada,tai gal ir pribloškė,išvedė iš pusiausvyros.Rezultatas?
Nulinis.Vakar žiūrėdama laidą”Nuoga tiesa”tik įsitikinau.Vėl tas pats.Diskusija?Dvi eilės žmonių(ne bet kokių) surikiuotos,viena prieš kitą,viduryje vedėja-prižiūrėtoja( nevisada įkertanti apie ką kalba),psichologė(specialiai Smoryginui paerziti). „Na „kalkitės”” 😀 būtų geresnis pavadinimas,šios laidos.Tikras šou. 😆 Man tai atrodė labai juokingai 😆 Nors tema rimta,bet susidarė toks įspūdis,kad net ir prašančiam pagalbos niekas nepadės.
Qwerty, būsena ir yra ta siaubinga pasekmė, o tos būsenos priežastis yra komleksinė. Todėl neįmanoma įvardyti tik vienos priežasties.
Mariau,tavo pamąstymai, kad savižudybė tai tam tikra transo būsena, kuri gali atsitikti bet kada ir bet kur yra tik vienas iš variantų.
Būna ir taip.
Tačiau įrodinėjimas, esą savižudybei nebūna vienos priežasties yra klaidingas, diletantiškas. Labai dažnai gyvenimą žmogus nutraukia dėl vienos priežasties. Labai dažnai.Teisingiau gyvenimas nutraukimas ne dėl priežasties, pačio įvykio,reiškinio, kuris viską apvertė aukštyn kojom, o dėl jo pasekmių.
Būtent įvykio, veiksmo, atsitikimo, ar kitokio reiškinio laike, pasekmės žmogui yra tas siaubas, kuris yra baisesnis už mirtį.
Yra du savižudžiu tipai, tie kurie palieka atsisveikinimo laišką ir nepalieka.
Paliekantys atsisveikinimo laišką dar tikisi pagalbos, kad kažkas jam dar padės, kad viskas tuo nesibaigs. Nepaliekantys atsisveikinimo laiško yra ,,TIKRAS”, bet jis iš anksto savižudybės neplanuoja, bet būna linkęs pajuokauti apie savižudybę, kaip pavyzdžiui juokavo V. Šapranauskas: „kol nepasikarsi nemylės!”
Jeigu reiktų pasakyti vienu sakiniu kodėl žmogus nusižudo, tai ši V. Šapranausko frazė ištarta vienoje TV laidoje yra beveik tobula.
Ką ji reiškia?
Savižudis kaip mažas vaikas iš motinos, taip jis tikisi iš aplinkinių nuoširdaus rūpesčio. Nuoširdaus, skaidraus, to tikro, bet ne “perdėto rūpesčio“.
“Falšo“ pelkė kaupiasi nepastebimai , po lašelį. Tie lašeliai pasąmonėje užsifiksuoja, bet realiai gyventi netrukdo.
Todėl natūralu, kad pavyzdžiui V. Šapranauskas turėjo kasdienių, įprastų planų į priekį: spektakliai, filmavimaisi ir t.t. Ir jis savižudybės tikrai neplanavo!
Paskutinis lašas ateina netikėtai, jo negali apskaičiuoti, todėl neįmanoma atsakyti į klausimą kodėl jis to nepadarė anksčiau, prieš metus, du, tris ir t.t. Neįmanoma!
Todėl nei vienas iš Vytauto draugų ar artimųjų negalėjo įtarti, kad jis ketintų nusižudyti. Nei pats Vytautas neįtarė, nei draugai.
Visi, draugai, artimieji, pažįstami, bičiuliai, bendradarbiai, kurie analizuoja savižudybės priežastis, nei viena priežastis negali būti tiksli.
Jeigu sakysime, kad jis buvo vienišas, tai nebus tiesa, jei sakysime, kad tai alkoholis irgi nebus tiesa, jei skyrybos su mylimu žmogumi irgi nebus tiesa, kad negavo norimo vaidmens teatre irgi nebus tiesa, nei viena analizė neatitiks tikrosios priežasties. Nes kiekvienas analizuoja per savo asmeninio gyvenimo patirties prizmę. O kito gyvenimo niekas gyventi negali.
Pavyzdžiui, vienas gali prieštarauti, kad aš 20 metų pažinojau Vytautą, deja nei vienas , netgi pats artimiausias žmogus negalėjo gyventi jo gyvenimo, o tik savo.
Gyvenimas yra kompleksiškas. Todėl savižudybės priežasties nėra !
Tai tam tikra būsena. Galima sakyti transo būsena.
Tos būsenos metu savižudis negali pats sau ,,patvirtinti‘‘, kad elgiasi teisingai, ir negali įvardyti priežasties. Jis negali įvardyti priežasties! Viskas įvyksta akimirksniu. O tos akimirkos metu savižudis negali ,,suspėti“ pagalvoti apie artimuosius, negali netgi ,,suspėti “suabejoti, dvejoti, pagalvoti apie pasekmes.
Jis absoliučiai nieko negalvoja. Tai transo akimirka, o galvoje absoliuti tuštuma. Nelieka vietos jokiems sentimentams, kad nebe išvysi pavasario ar artimųjų. Absoliučiai nieko. Nieko. Tuštuma. Absoliutus niekas.
Jeigu savižudis nors akimirkai suabejotu, suprastų ką daro, tai pasikeistų jo būsena , jis išeitų iš tos transo būsenos ir pasikeistų įvykiai…
Savižudis pats to nesuvokdamas palaipsniui įveda save į tam tikrą būseną(fazę). Kuri po to netikėtai, neplanuotai, neapskaičiuotai akimirksniu virsta transu ir įvyksta kuliminacija – savižudybė.
Prieš savižudybę, žmogus pats to nesuvokdamas, nesąmoningai save įvedinėja, jau treniruoja busimą transo būseną.
Jis nedėlioja galvoje konkrečių gyvenimo įvykių, epizodų, bet jaučia sunkumą psichikoje. Bet negali įvardyti konkretaus įvykio, epizodo kaip priežasties kodėl pas jį yra psichikoje tas sunkumas.
Galvoje negali suregzti rišlių minčių, pats sau negali suformuluoti , sudėlioti priežasčių. Galvoje palieka betvarkė, chaosas.
Pats sau bandai dėlioti priežastis: lyg ir pasijauti nereikalingas, kad nebėra tos tikros meilės, bet tuo pačiu pagalvoji, kad tai kažkokia nesąmonė, Tuo pačiu metu gali jausti beviltiškumo jausmą ir užsidegti optimizmu, arba analizuoji kas ką kažkada ne taip pasakė ir t.t.
Šokinėja chaotiškai mintys ir emocijų kaita.
Nuo vienos minties peršoki chaotiškai prie kitos, neanalizuoji vieno tam tikro įvykio. Mintys šokinėja, bet sudėlioti negali, jeigu ir sudėlioji vėl išlenda kažkokia mintis. Tas pats, kad sukarpytum tūkstantį filmų ir bandytum suklijuoti į viena juostą.
Emocijų kaita irgi šokinėja: nuo visiško beviltiškumo gali peršokti akimirksniu į optimizmą, bet visa tai vyksta žmogaus viduje, išorėje niekas to nemato. Visa tai gali vykti net žmonių kompanijoje, tai nepriklauso nuo vietos. Ir ką tik pajuokavęs žmogus gali už dviejų minučių nueiti į tualetą ir nusižudyti. Ir niekas to net nepastebės. Kažkas galėtų pasakyti, aš galėjau jį apsaugoti nuo savižudybės, deja neįmanoma. Galima tik atitolinti kažkuriam laikui, atidėti. Žmogaus viduje vyksta nematoma kitiems iš šalies minčių ir emocijų kaitos perkrova. Bet pats žmogus nežino kur veda ta perkrovos kulminacija. Todėl jis neplanuoja savižudybės…
Pastaba: ši tema nėra V. Šapranausko nagrinėjimas, narstymas, tai tik bandymas suvokti kas vyksta, ji skirta bandantiems suvokti patį save ir mus supančius artimuosius, aplinkinius. Viska kas čia parašyta negali pretenduoti į kažkokią objektyvią tiesą, tai tik bandymas suvokti. Nors truputi.
Televizija, internetas, spauda, tai proto veiklos laukas. Tad jeigu Dainius paminėjo apie masinį nukvakimą ir šios tendencijos stiprėjimą, ką tai reiškia? Reiškia, kad veikia tipiškas protas, kuris jau tapo masyviu , bet jo masės augimo tendencijos dar stiprės. Ne iki begalybės gi! Kaip manote kas bus pasiekus ribą? Prognozuoti labai paprasta nes kiekvienas žino, kad protas yra tiesiogiai susijęs su psichika, organizmu, gamta ir sociumu. Tad pirmas etapas slėgis, tankis visose išvardytose srityse. Duosiu paprasta, kiekvienam suprantamą pavyzdį: daugėjant automobilių masei gatvėse susidaro kamščiai. Taigi antras etapas – kamščiai psichikoje, organizme, gamtoje ir visose sociumo sferose ( žiniasklaida, politika, švietimas, medicina ir t.t.) Kokia įprastinė reakcija susidūrus su kamščiu? Jį pramušti – kova! O kokiais metodais? Kokios proto savybės, tokie ir metodai! O tai reiškia, kad su tuo pačius protu ir jo metodais įmanoma tik dar labiau padidinti masės tankį ir sudaryti stipresnį kamštį. Pavyzdžiui, kova prieš neteisybę, amoralumą, melą, skurdą, ne etiškumą tik dar labiau didins masės tankį ir stiprins kamštį psichikoje, organizme ir toje srityje kur norima pramušti. Pavyzdžiui, kova prieš ne etišką žiniasklaidą tankins ne etiškos žiniasklaidos masę ir stiprins ne etiškos žiniasklaidos kamštį. Arba kova prieš skurdą, didins masę psichikoje ir stiprins skurdo jausmo kamštį. Kova prieš neteisybę, stiprins neteisybės kamštį ir t.t. Su klizma gali pramušti kamštį, bet neįmanoma su ja sustabdyti tų procesų, kurie formuoja kitą kamštį. Melo neigimas gimdo melą, neteisybės neigimas gimdo neteisybę, amoralumo neigimas gimdo amoralumą, ne etiškumo neigimas gimdo ne etiškumą – kova prieš blogį gimdo blogį. Nėra jokios alternatyvos tik alternatyvus protas.
Sigitai, nukvankimas masinis jau seniai prasidėjęs. Tendencijos stiprės. Klausimas tik toks, į kur tai bus nukreipta.
Dainiau, atleisk , bet ar pačiam neatrodo, kad Lietuvoje eilinis pratrydimas?(pardon). Štai Rūta Grinevičiūtė jau klausia, kad mes (kas tie mes?) nuvarėm Šaprą į kapus. Na neveltui skandinavai pašaipiai lietuvius vadina šiaurės italais. Na tokius truputį emocingai kvanktelėjusius , niekur nejaučiančius saiko bei neturinčius santūrumo bei subtilumo jausmo. Tokius truputį aziatus.
ESME, o Jūs manote, kad nėra oficialios pozicijos? Ji yra ir jau buvo pateikta, tiesa, dar ne su galutinėmis išvadomis, kurias parodo tiks detali ekspertizė.
mierga gera, iš tiesų nėra jokio skirtumo, kokia technologija žmogus savo noru poaliko šį pasaulį. Esmė lieka jo pasirinkimo priežastyse.
Delfis rašė…lyg pasikorė, o kaip ten iš tiesų?Koks skirtumas. 🙁
V.Sapranauską giminės rado vonioje negyvą. Mirtinai girtas zmogus dažnai vonioje užspringsta.Apie mirties priežastį gali paskelbti tik kriminalistai,ne šeimos nariai.MELO ČIA NEGALI BŪTI.Kodėl visuomenė nėra objektyviai informuojama,kodėl nėra OFICIALAUS PRANEŠIMO APIE MIRTIES PRIEŽASTĮ?
Gailėti mirusio yra savanaudiškas jausmas, – juk mirusiąjam jau visiškai tas pats…. Iš tikrųjų, mes, likę gyvieji, gailim patys savęs, dėl amžiams prarasto fizinio ir emocinio ryšio su mirusiuoju. Suicidam, sugrąžinti norą gyventi, manau, kad bergždžias reikalas, nes tai būna ilgai brandinamas dalykas. Ir tas padaroma, kai gyvenimo taurė persipildo paskutiniu lašu…kai nematai nieko priekyje, tik egzistencinę tuštumą,… kai pradedi neapkęsti savęs ir tave supančio pasaulio,…. kai nesuspėji su vis didėjančiu tempu….Galų gale, kai vyrai nemoka ramiai senėti ir pasirenka ryškiai jaunesnę moterį, – tai irgi tiesus kelias į savižudybę.
Anksčiau maniau, kad po mirties nieko nėra, tačiau dabar galvoju, kad visdėlto egzistuoja kažkoks anapusinis pasaulis. Mano mąstymą pakeitė viena istorija, atsitikusi prieš dvejus metus.
Dramatiškomis aplinkybėmis pasimirė mano geras, draugiškas kaimynas. Kadangi buvo vienišas, jo kūną giminės išsivežė į kitą kraštą Lietuvos. Trečią dieną po jo mirties, ant balkono turėklo pastebėjau spalvotą paukštelį, kuris trelino trumpą, bet tokią gražiai vingiuotą melodiją…. Po to užskrisdavo ant šalia augančio gluosnio ir vėl traukdavo tą melodiją…..Tada dauždavosi į lango stiklą ir plazdėdamas sparnais, kažką intensyviai čirkšdamas „aiškindavo“…. Tokie jo vizitai prasidėjo kiekvieną rytą. Atskrisdavo truputį po septintos valandos, maždaug 10-15min. tikslumu ir tas spektaklis tęsdavosi kokias 2-3 val. Kartais atskrisdavo patrelinti ir per stiklą “paaiškinti” dar ir po pietų. Svečią labai susidomėjusi stebėjo katė, kuri sėdėdavo ant palangės ir spoksodavo kraipydama galvą į tą išprotėjusį savižudį, kuris per stiklą regis veržėsi pakliūti jai tiesiai į nasrus. Išsiaiškinau, kad tai buvo kikilis. Toks neadekvatus paukščio elgesys tęsėsi beveik ištisą mėnesį. Po to vieną dieną dingo ir daugiau nebepasirodė. Tada tiesiog patikėjau, kad tai mirusiojo siela sugrįžo kažką svarbaus pasakyti, bet aš jo jau nebesupratau.
tiap, tiap…gyvenimas mažytis, todėl visai nepergyvenu dėl to,kad aš esu netobula, gal kartai kvaila ( o būti kvaila man labai patinka), nesistengiu patikti ir įtikti, gyvenimą „taškau, kaip rusai sako…pa polnai programe.Manau tik todėl, esu pakankamai laiminga ir sunkiais gyvenimo momentais nekyla noras ką nors drąstiško sau daryti. 😎
manau, kad bloga rašyti jau nėra laiko ir prasmės. Kas buvo gera, verta prisiminti, kas bloga – verta viduje apsvarstyti.
Nesakysiu gaila, tiesiog neturiu nuomonės.Taip Irenos Matijošaitienės mirtis – sukrečianti, o čia 😉 pasakyčiau, bet nenoriu rašyti nieko blogo, nes tai ne blevyzgų tema.
Taip ,qwerty ,aš tikiu tavimi.Bet kas iš tokio gailesčio? 🙂 Na tarkim man atsitinka bėda..na gerai ne man 🙂 ,o Reginai ar Dainiui reikia pagalbos,nes kažkokia bėda.Tai ką rašai? Reginut,man labai gaila tavęs arba Dainiau,tau ,užuojauta? Ir tada „užsidedi” sau pliusiuką,kad labai jautrus esi? 🙂
Nežinau..,bet atrodytų tikrai juokingai.Tik kažkoks
„gailestis”.O kur pagalba? Reali pagalba?
Gailestis ir gailestingumas,be realios pagalbos, mano supratimu lygus nuliui.Tai tuščiažodžiavimas. :)Gailėti, nereikia nieko,nebent savęs. :)Belieka padėti.O jei negalime ir nesugebame,tai pamirškime šį žodį”Gailėti”.Šis žodis be kitų žodžių ar darbų, man beviltiškas. 🙂
ŠS, net nepagalvojau apie savo atrodymą, tiesiog nuoširdžiai gaila, patikėk.
„Gaila”.Kas tai? Sėdžiu minkštame fotelyje,TV pultelis rankose,perjunginėju kanalus ir „galiu”
VISŲ? Ir toks jautrus,pats sau atrodau,nes „gailiu”. 😀
Labai gaila žmogaus. Paskutinėmis dienomis tokie baisūs įvykiai. Man taip gaila vargšų žmogelių, kuriems bėgimo šventės metu, kažkokių požemių išgamų pakištos bombos nutraukė kojas…Čia tokie atvejai, kada pamatai, kokia yra netobula kalba, nes tik tylėdamas gali pasakyti, ką jauti.
Gal ir per daug…
Žinia tragiška ir liūdna.Labai. Kas,kaip,kodėl? Gal galėtų atsakyti tik V.Šapranauskas.Bet dažniausiai į tokius klausimus negali atsakyti niekas .Nei pasirinkę tokį kelią,nei gyvi esantys gedėtojai.
Bet V.Šapranauskas buvo aktorius.Galime galvoti,kad tai,Jo paskutinis pasirinktas vaidmuo gyvenime.Tikras.Be kaukės . Taip gal bus lengviau.Visiems.Ir tada galime tik GERBTI,Žmogaus pasirinkimą,kad ir kaip tai būtų skaudu ar žiauru.
O ar V.Šapranauskui „visų” buvo per mažai..?
Gal „visų” buvo per daugk?Ar sarkazmas ginyba?O gal tai pagalbos šauksmas? Klausimų daugk.Liūdna.Labai.
bet gal TO ir norėjo aktorius.