Saugokimės beraščių VIP'ų: politikų ir žiniasklaidos
Šiandien savo darbą pirmajame posėdyje pradeda Seimo Valdybos patvirtinta darbo grupė, kuriai pavesta iki gegužės 1 d. parengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.
Nors laiko labai nedaug, manau, kad verta labai rimtai diskutuoti (taip pat ir viešai), kas mūsų visų netenkina viešojoje erdvėje ir ką turime pakeisti įstatyme, jog bent jau didžiosios problemos būtų išspręstos.
Šiandien ypač daug kalbama apie paslėptą reklamą, užsakomuosius straipsnius, ne visada efektyvų žurnalistų ir leidėjų savireguliacijos mechanizmą. Vis dar kyla diskusijų apie tai, ar visi turi teisę valdyti žiniasklaidos priemones, ar prasmingi apribojimai bankams, politinėms partijoms, valdžios institucijoms.
Tad gal pradėkime diskutuoti? Siūlau pirmą klausimą diskusijai:
Ar kiekvienas asmuo, kuris užsimano rinkti ir skleisti informaciją, susitaria dėl tokio darbo su kokia nors televizija ar kita žiniasklaidos priemone gali vadintis žurnalistu? Kas apskirtai Lietuvoje turėtų teisę vadintis žurnalistu? Ar blogerius taip pat galime vadinti žurnalistais? Ar bulvarinėje žiniasklaidoje dirbantys ir tokias laidas kuriantys žmonės taip pat turi teisę vadintis žurnalistais?
Priminsiu, kad pagal dabar galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą,
„žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys”.
Hadrian, pa mus kertinius dalyus VI srityje ėmėme iš Švedijos, praktiką formavome pagal amerikonišką verslo liberalizmą ir laukinį kapitalizmą ir dar mentalitetas buvo homo sovieticus. Mums reguliuoti naujai reikia ne žurnalistiką, o žiniasklaidą. O Lietuvoje čia labai silpna vieta – nera nei efektyvaus reguliavimo, nėra ir savireguliacijos. Tik žurnalistai dar turi savireguliacinius mechanizmus.
Beje, ES normos dėl reklamos televizijoje taip pat liberalizuoja nuolat situaciją ir panašu, kad reklama brausis vis sparčiau į visą turinį. O dabar apie Prancūziją ir Britaniją ar Vokietiją. Tikrai skirtinga situacija. Apie Italiją net nenoriu kalbėti – ten leidžiama Vyriausybei valdyti ir teliką ir dar premjerui valdyti kitus telikus privačiai.
Beje, galiu tai meilu atsiųsti įdomią studiją apie žurnalistų statuso skirtumus ES šalyse. Daryta prieš keletą metų, bet pamatysi, kaip skiriasi statuso klausimai. O štai mūsų VIĮ dabar yra norma, kad žurnalisto socialinį statusą nustato šis ir kiti įstatymai, o jokio nustatymo kaip ir nėra.
Dainiau, ačiū už atsakymą – gerbiu tavo nuomonę. Tačiau su ja nesutinku 🙂 Pabandykim iš lėto:
(1) „av, Britanijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos patirtis labai skirtinga.”
Gali paaiškinti, ką turi galvoj? Konkretūs pvz labai padėtų. Nes asmeniškai aš nematau „labai skirtingų” spaudą reguliuojančių įstatymų tavo minimose šalyse – veikiau „labai panašūs”
(2) „Todėl niekas geraiu už mus pačius nepasakys, kaip ir ką mes norime daryti”
Šiuo atveju tu tik teoriškai samprotauji, aš remiausi faktais. LT sukurti įstatymai atrodo labai silpnai, o geriausi iš jų ir yra nukopijuoti.
(3) „Nėra jokio dviračio. Yra daug išrastų skirtingų dviračių.”
Yra keli dviračiai (sakyčiau gal trys): (a) amerikoniškas žodžio laisvės variantas; (b) auropietiškas „tolerancijos” variantas; (c) kinietiškas cenzūruojamų tiesų variantas.
Apsispręsti reikėtų nebent dėl kertinių principų.
Hadrian, pasaulis labai skirtingas. Net ie vadinami „vakari” yra labai skirtingi. Jav, Britanijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos patirtis labai skirtinga. Ir įstatymai skirtingi. ir žurnalistus jie dažnai skirtingai vertina. Ir dar daug kas skiriasi. pparasati tarptautiniai standartai ir dokumentai kalba itk apie bazinius dalykus. Visa kita – kikevienos šalies, jos kultūros, mentaliteto klausimas. Todėl niekas geraiu už mus pačius nepasakys, kaip ir ką mes norime daryti. Nėra jokio dviračio. Yra daug išrastų skirtingų dviračių.
Esminis klausimas šis: ar yra kažkur pasaulyje sukurti tokie „geri” įstatymai? Jei yra – kodėl tiesiog nepasinaudojus patirtim; jei nėra – nejaugi manome per kelias dienas sukurti kažką geresnio, nei visas likęs pasaulis sukūrė per dešimtmečius?
Visos tos „diskusijos” apie (bet kuriuos) įstatymus (jaunai valstybei kaip mūsų) teturėtų susivesti į pasirinkimą iš kelių veikiančių alternatyvų, o ne dviračio išradinėjimą – iš kur tas toks mūsų pasilėklimas?
Sigitai, dabar pareikalauti dažnai nėra ko ir kaip. Pvz., įstatyme daug nuostatų, kurios privalomos redakcijoms ir leidėjams, bet jei jų nevykdo, nėra jokios numatytos atskaomybės – nei finansinės, nei kitokiso. Todėl keisti tikrai yra ką ir labai stipriai. Taip pat nėra niekaip sureguliuota PR veikla, kuris akivaizdžiai dalyvauja visuomenė sinformavimo proxcese, bet yra kaip ir už reguliavimo ribų. Todėl diskuijų reikai ne žiniakslaidoje,. o viešus renginius adryti. netikiu, kad pačioje žiniakslaidoje būtų objektyvios diskusijos.
Dainiau, manau , kad tokia diskusija labai reikalinga , bet nelabai tikiu , kad ji bus viešinama tų pačių žiniasklaidos priemonių. Ypač jei ji pakryps ( nepavyks pakreipti) nepageidaujama tų priemonių šeimininkams linkme. Šiandien , manau, pakaktų , kad žiniasklaida bent jau laikytūsi šiuo metu galiojančių įstatymų reikalavimų. Ir būtų noro ir jėgų to iš jų pareikalauti (Dainiau, čia Tau ;-)))