Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!
Seimo narė Donalda Meiželytė interneto portale lrytas.lt savo laiške redaktoriui viešai pareiškė, jog ji visada buvo įsitikinusi, kad „įsodrinti“ autorius – kvailystė”. Paprastai kalbant, ji nenori, kad autoriai būtų taip pat socialiai draudžiami kaip ir visi kiti Lietuvoje dirbantys žmonės.
Prisipažinsiu, kad tikrai nebūčiau reagavęs į buvusios kolegės (D. Meiželytė yra baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete), o dabar Seimo narės viešą laišką. Geriau jau tiesiogiai pakalbėti išsiaiškinti. Bet jei jau Seimo narė ir man svarbiu klausimu pasirinko tokią formą, galiu priimti ir tai. Juolab, kad aš asmeniškai visada tvirtai buvau įsitikinęs, jog jei valstybėje sukurtos skirtingos (lengvatinės ar diskriminuojančios) darbo sąlygos tos pačios profesijos ar veiklos žmonėms, tai stipriai iškraipo konkurencinę aplinką apskritai. Ir ne tik tai.
Tokia sistema taip pat leidžia socialiai neatsakingam darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis ir naudojantis stipriojo teise priversti žmones „savo noru” atsisakyti žymiai naudingesnės darbo sutarties pakeičiant ją autorine sutartimi. Tokia sistema veikė daugybę metų iki 2009 m. sausio pradžios.
Todėl šiandien tie žurnalistai, kurie pastaruosius 10 metų dirbo iš esmės tik už minimalią algą ir papildomą honorarą pagal autorines sutartis, gali pretenduoti tik į minimalią (bazinę) pensiją. Panaši ateitis laukia ir tų, kurie šiemet ar kitąmet sulauks pensijinio amžiaus. Man ir D. Meiželytei turėtų būti sunku tai suprasti, nes ta pensija dar labai toli. O ir nežinia, ar apskritai iš Sodros dar ko nors gero sulauksime. Todėl tai reiškia, kad žmogus, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą ir savo kūrybinį potencialą paaukojo ne tik savo saviraiškai, bet ir leidėjo pelnui, valstybės demokratiniam klimatui palaikyti, dėl valdžios ydingų sprendimų yra paliktas prie suskilusios geldos.
Tačiau ne apie tuos žmones, matyt, savo komentare kalbėjo Seimo narė D. Meiželytė. Panašu, kad niekada nebusi Lietuvos žurnalistų sąjungos, kitos profesinės žurnalistų ar kitos kūrybinės sąjungos nare, Seimo narė yra kieno nors klaidinama arba klysta iš nepatyrimo. Štai savo laiške D. Meiželytė rašo:
„Labai keista, bet didžiausias didžiausių mokesčių šalininkas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, vis verkęs, kad kitu atveju žurnalistai ir kūrėjai negaus pensijų, jei nemokės „Sodrai“, jei nemokės nuo viso uždirbto atlygio.”
Galiu paaiškinti, kad tai visai nėra keista. Mat, dar 2006 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime Vilniaus Rotušėje susirinkę šimtai žurnalistų, kurie atstovavo ir kitus LŽS kolegas (šiuo metų yra virš 1000 narių), savo rezoliucija įpareigojo būsimą LŽS vadovybę siekti teisingumo numatant visiems žurnalistams vienodas socialines garantijas. Tame sprendime buvo aiškiai pasakyta, kad nepriklausomai nuo žurnalisto sutarties su darbdaviu formos (autorinė, darbo ar dar kokia sutartis), kiekvienas kolega turi turėti vienodas socialines garantijas. Šia kryptimi dirbti buvau įpareigotas aš, nes mane kolegos išrinko mūsų organzaicijos vadovu 4 metams.
Beje, ar kas nors iš valdžios žmonių kada nors pagalvojo, kuo nusikalto žurnalistas, jei vienas darbdavys sąžiningai jį įdarbina, o kitas nori siekti tik didesnio pelno ir dėl to sudaro autorinę sutartį, nesuteikiančią jokių socialinių garantijų žurnalistui? Tokia vadinamoji autorinė sutartis realiai slėpė tikrus darbo santykius, tačiau leido darbdaviui taupyti didelius pinigus nemokant jokių įmokų Sodrai.
Ačiū Dievui, kad D. Meiželytė bent nuoširdžiai prisipažįsta, kad ji kai kurių dalykų tiesiog nesupranta:
„Nesuprantu tokių pamąstymų, nes dirbdama pagal autorines sutartis 4 metus mokėjau „Sodrai“ pagal savanorišką draudimo sutartį. O savanoriškai mokėti socialinio draudimo įmokas galima nuo minimalios algos, nuo didesnės – nuo kokios tik nori.”
Nedidelė bėda, jei ko nors nesupranti. Juk gali paklausti suprantančių. Štai Sodros specialistai ne kartą yra pripažinę, kad ta vadinamoji „savanoriškojo draudimo sistema” buvo ne tik neefektyvi. Maža to, ji visiškai nenaudinga žmogui. Mat, jei autorius būtų mokėjęs minimalius mokesčius minimalioms garantijoms, jis vistiek nebūtų lygiavertis bet kuriam kitam dirbančiajam. Nes kai kurios draudimo rūšys tiesiog nebuvo apskritai numatytos. Todėl finansiškai neadekvačios įmokos ir išmokos šią sistemą diskreditavo, dauguma žurnalistų ar kitų autorių ja tiesiog negalėjo naudotis.
Todėl man kilo keistas klausimas, o kieno gi interesams atstovauja Seimo narė D. Meiželytė, kuri sako, jog „iš tiesų, optimalus variantas – mokesčiai nuo pusės honoraro”. Kam „optimalu”? Aš žinau, kam naudinga tokia sistema – darbdaviams. Autoriui tai reiškia dvigubai mažesnę pensiją, dvigubai mažesnes išmokas ligos metu (biuleteniai) ar vaiko auginimo atostogų metu. Ar klausė Seimo narė visų 1000 LŽS, Verslo žurnalistų klubo ar kitų žurnalistų organizacijų narių, ką jie mano apie dvigubai mažesnes teises nei turi kiti dirbantieji?
Tačiau sutinku su Seimo nare D. Meiželyte, kad sunkiausioje padėtyje dabar yra Socialinės apsaugos ir darbo ministras:
„Pabendravus su kolegomis Seime susidaro toks įspūdis, kad dabartinis socialinių reikalų ir darbo ministras Donatas Jankauskas (net gaila kartais šio žmogaus) atsidūrė tarp dviejų ugnių.”
Tik nesutinku, kad tos dvi ugnys – tai būtent buvęs ministras Jonas Rimantas Dagys ir aš, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Manau, kad tos dvi ugnys – normalių ir žmogiškų santykių su darbdaviais norintys žurnalistai, kiti autoriai ir jų darbų užsakovai (darbdaviai):
„Iš kitos pusės ministrą D.Jankauską spaudžia tokie teisuoliai, kaip minėtas žurnalistų vadas D.Radzevičius, kuris savo asmeninę nuomonę pateikia kaip visų šalies žurnalistų.”
Prisipažinsiu, kad nesu joks teisuolis. Mano nuodėmių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Bet net jei kada nors ir atrodžiau taip dėl savo kalbų ar darbų siekdamas socialinių garantijų žurnalistams, tai tikrai ne dėl to, jog man vienam to reikia. Būti lygiaverčiais darbo rinkos dalyviais nori ne tik Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, bet ir Verslo žurnalistų klubas. Jei niekas nepasikeitė iki šios dienos, socialinių garantijų žurnalistams nuolat siekė ir Lietuvos žurnalistų draugija.
Todėl noriu paklausti Seimo narės D. Meiželytės, kodėl ji, turėdama žurnalisto diplomą ir neišklausiusi bent trijų žurnalistus vienijančių organizacijų atstovų nuomonės, viešai pateikia klaidingas interpretacijas? Beje, nuoširdžiai tikiuosi, kad į kitą kokį susitikimą su D. Meiželyte dėl autorių socialinių reikalų galėsiu patekti ir aš, nes dėl esminio dalyko su D. Meiželyte aš sutinku:
„Akivaizdžiai matosi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimas, kai už tą patį darbą priskaičiuojami skirtingi mokesčių dydžiai diskriminuojant dirbančius pagal darbo sutartis menininkus.”
Džiugu ir dėl to, kad ne tik Konstituciją suprantame vienodai, bet ir žurnalistų bei kitų autorių sunki padėtis ekonominio sunkmečio metu mums rūpi vienodai. Šis sunkmetis tikrai būtų lengviau sutiktas daugelio autorių, jei valdžia Sodros sistemos ir naujų mokesčių autoriams nebūtų pasiūliusi tik 2009 metais, o tai būtų padariusi žymiai anksčiau.
Dainiau, iš tiesų, netingėk keletą kartų perskaityti, ką parašęs. Tiek klaidų palikti ne tik pirmininkui, eiliniam žurnalistui, būtų gėda 🙂
Mano supratimu, žurnalistai ir anksčiau galėjo mokėti draudimą patys. Tačiau LŽS (ir Radzevičius) nieko nepadarė, kad atlyginimo ir honoraro santykis būtų geriau balansuojamas. Tokiam darbui būtų tekę derėtis su savininkais. LŽS derėtis negalėjo, kadangi organizacija yra iš esmės imitacinė ir be autoriteto.
Dabar gi savininkai stengsis sumažinti atlyginimą ir honorarą, taip dar labiau pablogindami žurnalistų padėtį.
LŽS pirmininkas dabar gali girtis – mes iškovojom socialines garantijas. Kad jos ubagiškos, nesvarbu.
Gyti, sunku su pačiu diskutuoti. Mat, tavo metami kažkokie keisti kaltinimai neturi racionalaus grūdo. Viena, su kuo sutinkame – įstatymai priimti ne laiku, suvelti ir pan. Tačiau dėl visų kitų dalykų, tai kažkaip sunku man ką ir atsakyti. Žinoma, kad tėvus ir senelius turime išlaikyti visi. Tai reiškia, kad ir mokėti turime visi. Čia mano nuomonė. Su darbdaviais tartis, kai jiems legaliai įstatymai leidžia mokėti mažesnius moksčius ir nesuteikti žmogui socialinio draudimo, praktiškai nėra nė vieno teisinio sverto. Maža to, sunkmečiu, kai darbo vieta savaime tampa vertybe, tik privaloma tvarka gali nors kiek gelbėti nuo piktnaudžiavimo. O dėl mano darbo LŽS… 🙂 Ateis ruduo ir kolegos suvažiavime įvertins – pritars mano ir kolegų iš Tarybos ataskaitai arba ne. Todėl jei nesi pats LŽS narys, nedalyvauji veikloje, manau, kad nelabai kompetetingai gali spręsti apie mano darbą. Bet tai tik mano nuomonė.
Kad ir kaip būtų keista – man Donaldos pozicija žymiai priimtinesnė. Net nesitikėjau, kad ji gali t i e k įsigilinti. Ponas Radzevičius man kažkodėl kvepia komjaunimu ir BAM’ o statybomis, lozungais ir paradais. Jo pozicija, kad dėl blogai taikomų įstatymų reikia bausti ir tuos, kuriems jie turi būti taikomi, nes kažkas neteisėtai jais naudojasi, dvelkia dar prastesniu kvapu. Tie, kurie apie tai turi rašyti, tirti, demaskuoti – pasirodo labiausiai išnaudojami. Tai gal ir spręskite, ponas žurnalistų vade, žurnalistų problemas su darbdaviais, kaip visame pasaulyje per profsąjungas, o ne iš po kilimo. Arba pripažinkite, kad nesugebate. Suprantu, kad po to teks atsistatydinti. Arba dirbkite. Moku visus mokesčius, bet nežinau, ar SODRA kada ką išmokės. Kubilius pagaliau tiesiai pasakė, kad mokame tėvams ir seneliams šiai dienai. Iki tol blinkevičiūtės ir KO pezėjo, kad jei mokėsi, tai gausi didesnę pensiją. Išgrauškite. Pateiksiu pavyzdį. Estai į privačius fondus perveda procentus kaip ir mes, o valdžia dar tiek pat prideda. PAS MUS SUGEBA TIK SUMAŽINTI. Nieko neprimokėjo niekada. Patys fondai už nieką neatsakingi, didžiuliai administravimo mokesčiai. Tai ir galvokite. Autorinės šitoj istorijoj nieko nesprendžia. Valstybės kontrolė jau prieš kelis metus nustatė didžiulius piktnaudžiavimus, bet bijojo net paskelbti. Atpirkimo ožiais ir ožkomis padarė tikruosius subjektus – autorius. Tyčiojasi iš jų ir nesupranta. Čia yra ir didesnių problemų (pvz. galimai gauti pajamų apribojimas, atimant pensijas, rentas, jeigu gauni papildomų pajamų. Baisiau už progresinius mokesčius). Manau, kad klausimas neišspręstas, šemetų suvelts, todėl ir mokesčiai mokami kaip į balą. Ir čia pati pačiausia problema: kada aš ar visi kiti patikės, kad su jų mokesčiais bus elgiamasi sąžiningai. Pvz. vokietis žino, ką jis gaus mokėdamas tikrai nemažus mokesčius. Paklaustas išvardija bent kelias rūšis, kurias jis tiesiogiai pajaučia. Todėl ir moka. Jaučiasi saugus. O pas mus? Kas ne mėnuo, tai naujiena. Ponia fin. ministrė kažką sapalioja apie teisingumą, bet tik tada, kai patogu. Vidurinė klasė, taip sunkiai besikūrusi, sužlugdyta. Ji jau mokesčių nebemokės, nes nebeturi pajamų. O ministrei pasakysiu paprastai: jei norite kalbėti apie teisingumą (nors mokesčiai turėtų būti dar ir efetyvūs), ne didinkit mokesčius, o tuos pačius tvarkingai surinkit. Ypač iš didžiausias pajamas gaunančių. O tai dabar iš oficialiai mokančių surenkat dvigubai. Tai tau ir ” teisingumas” . Sėkmės, Donalda.
Mano galva mokeschiu suvienodinimas iseis tik i nauda.
Zurnalistai pagaliau pamatys ju dydi.
Neperseniausiai imone idarbinusi pilno etato darbuotoja daugiau nei puse pinigu skirdavo mokesciams.
T.y. jeigu zmogus i rankas gauna 2000Lt reiskia darbdavis valstybei sumokejo 2200 Lt.
Dabar sis santikis pagerejo. Man toks ispudis jog zurnalistai net nezinojo (o gal ir nezino iki siol) jog vadimasis popierinis atlyginimas – tai nera visi pinigai kuriuos sumokejo darbavys. Darbdavys dar papildomai turi sumoketi apie 30% mokeschiu virsaus.
T.y. jeigu zmogus ant popieriaus gauna 2600 Lt, reiskia darbdavys jo darbo vietai viso isleis 2600 + 30% = 3380 Lt, o i rankas zmogus gaus maziau nei 1850Lt.
O pas zurnalistus buvo islaidos darbo vietai 3380-15% = 2873 Lt
Ta proga galima sakyti: nepadoru vekslenti.
Jeigu mes jau is mokesciu islaikome valstybe, gal dalinkimes saziningai ?
P.S. Skaiciai tikrai netikslus, as ne buhalteris ir esamu metu mokesciai yra kiek mazesni.
Brigita, ištaisiau. Labai ačiū už pastabas.
Skaitytojau, bet jai tai netrukdo dar ir viešai reikštis, sakyti savo nuomonę, vertinti kitus. ir yuo pačiu prisipažinti, kad jie kai kurių dalykų nesupranta. Bet dėl to kaip ir negėda viešai kalbėti.
organzaicijso avdovu, garantiojų, ąčiū deivui…Gal galėtumėte savo tekstuose išsitaisyti korektūros klaidas, nes jos nedaro Jums garbės. Akivaizdu, kad labai skubate dėstyti savo mintis, bet dėl akis badančių klaidų sunku įsiskaityti į tekstą.
Donalda diskutuoja apie problemą, kurios visiškai nesupranta (kaip tipiška Seimo nariui!). Seniai reikėjo naikinti privlegijas žurnalistų pajamoms, tačiau geriausia tai būtų buvę daryti ekonomikai augant. Deja, visos valdžios stumia nuo savęs nepopuliarius sprendimus, todėl šiandien Lietuvos žurnalistai bijo sulaukti pensijos, bijo sirgti. Atrodo, ne Donaldos protui tai suprasti, jai geriausiai išeina „častuškes” traukti.