Šiandien gavau laišką su labai įdomiu ir kiek neįprastu klausimu – apie sporto komentatorių subjektyvumą ir etiką. Susimąsčiau ir kol kas man labai sunku aiškiai atsakyti.
Kadangi klausimo autoriau minėti nesame sutarę, tad pateikiu tik klausimo esmę:
„Norėčiau paklausti, ar etiška sporto komentatoriui akivaizdžiai išreiksti simpatijas vienai pusei ir būti subjektyviam komentuojant. Ar vis dėlto turi buti objektyvus komentavimas, grįstas ne per kraštus trykštančiomis emocijomis. Aš noriu tai išsiaiškinti kur yra subjektyvumo ir objektyvumo atskiros taškas. Ačiū.”
Tikrai rimtai susimąsčiau.
O kaip, pvz., objektyviu būti „Lietuvos ryto” televizijoje komentuojančiam žurnalistui, jei viena iš žaidžiančių krepšinio komandų – „Lietuvos rytas”? O ką daryti komentatoriui, jei jis dirba toje medijoje, kuri yra „Žalgirio” informacinis rėmėjas? Kur tada dėti tas emocijas? Kaip jas reikšti? Kaip atskirti komentarą nuo informacijos, jei visas komentatoriaus darbas ir yra komentuoti?
Karoli, tada labai įdomu būtų, jei galėtume posirintki du komentatorių tipus tuo pačiu metu. Tarkime, du skirtingi garso takeliai lietuvių kalba transliuoja vieną komentatorių, kuris už vieną komandą, kitą – kuris už kitą. dar galima pasirinkti tik titrus, kurie neutraliai komentuoja stiuaciją 🙂 idealu ir visiems gerai. Taip mes sovietmečiu kartais žiūrėdavome, kiap skirtingai komentuoja rusų komentatoriia ir lietuvių tas pačias varžybas 🙂
Sakyčiau, kad sporto rungtynių komentatoriai yra tie vieninteliai žurnalistai, kuriem leistinas ir netgi labai pageidaujamas subjektyvumas. Juk daug įdomiau stebėti varžybas, kurias komentuoja jomis suinteresuotas, už tam tikrą komandą „sergantis” asmuo, o ne klausyti sausai lyg iš enciklopedijos beriamų faktų, kurie daugumai visiškai neįdomūs.
Tuo labiau kad Lietuvos atveju abi krepšinio „pusės” turi „savo” žiniasklaidą, o kalbant apie rinktines (ne vien tik krepšinio), taip pat objektyviems būti neišeina (o ir būtų nelogiška).