Dabar jau tikrai žinau, kur judame Lietuvoje – kalbėti galima tik apie valdžios (greičiausiai, teisminės) patvirtintus faktus. Visa kita negali būti nei skelbiama, nei aptariama. Tokią nuomonę susidariau ne tada, kai mane nuteisė už kritišką nuomonę apie pono Tomkaus leidinius. Tai nutiko tik šiomis dienomis, kai atidžiai perskaičiau Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą dėl teisėjų kritikos ribų ir pačios teismų sistemos šio sprendimo interpretaciją.
Dabar jau suprantu ir tai, kodėl teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė. Net beveik nesistebėčiau, jei nuosprendis Lietuvoje nebūtų pakeistas.
Ir turiu tam argumentą: lygiai vieną dieną prieš man paskelbiant nuosprendį Nacionalinės teismų administracijos puslapyje pasirodė štai tokio pobūdžio pranešimas:
„Žurnalistų etikos inspektorius: teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija.”
Todėl visai nenuostabu, kad teisėja mane nuteisė už kritišką nuomonę kaip už šmeižtą tik todėl, kad būdamas profesionaliu žurnalistu ir dar LŽS pirmininku išdrįsau savo nuomonę skelbti viešai. Nesidangsčiau niekuo, tačiau rėmiausi kitais šaltiniais. Žinoma, mano nuomonė buvo ir yra neobjektyvi (įstatymas leidžia būti subjektyviam, o teismas – ne) ir dar nepatikrinta bei nepatvirtinta kompetetingų struktūrų ar velniai žino kokiuose koridoriuose.
Su tokiu pavadinimu naujieną visai visuomenei ir žmones teisiantiems teisėjams paskelbęs teismų sistemos darbuotojas labai aiškiai nurodė ir aplinkybs, kuriomis ir dėl kieno skundo buvo padarytas toks sprendimas:
„Tokią išvadą savo sprendime pateikė Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Jono Prapiesčio kreipimąsi dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“.
ir nors mes visi žinome, jog buvo visokių teisėjų nuodėmių užfiksuota (net kyšio ėmimo bylą iškelta), tačiau tos nuodėmės jau vadinamos su žodeliu „neva”:
To paties dienraščio publikacijoje „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ buvo skelbiama neva teisėjai, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai kyšininkauja, piktnaudžiauja, kad prokurorai ir kiti pareigūnai teisėjams daro nusikalstamą poveikį ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas J. Prapiestis ne kartą oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu dėl tokių nusikalstamų veikų pradėti ikiteisminį tyrimą.
Netrukus publikacijoje „Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei“ paskelbta, kad J. Prapiestis reikalavo ir nurodė teisėsaugos institucijų atstovams pradėti tyrimą, o teisėjas A. Budrys priėmė nutartį, įpareigojančią atskleisti publikacijos „Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos“ informacijos šaltinį, dėl to, kad jie (t. y. J. Prapiestis ir A. Budrys), priklausydami „teisėjų klanui“, siekė šiam šaltiniui, o taip pat žurnalistei L. Lavastei (šios publikacijos autorei) neigiamų pasekmių (keršto).
Išnagrinėjęs J. Prapiesčio kreipimąsi dėl šios publikacijos, Žurnalistų etikos inspektorius š.m. birželio mėnesio sprendime pažymėjo, kad nors teisėjai yra viešieji asmenys, kurie turi pakęsti ir toleruoti apie juos skelbiamą kritiką, tačiau to nepakanka, kad apie juos būtų skelbiama bet kokia informacija.”
O perskaitęs vieną sakinį vos neapsivožiau – beveik paraidžiui radau panašų sakinį ir man paskelbtame teisėjos nuosprendyje:
„Ir apie viešuosius asmenis skelbiamai nuomonei neturi trūkti faktinio pagrindo, be to, ji turi būti skelbiama sąžiningai ir etiškai.”
Ir tada supratau, kad jei aš turiu nuomonę „be faktinio pagrindo”, tai negaliu jos sakyti? O jei tas faktinis pagrindas yra žmogus, kuriuo aš tikiu, bet jis nenori būti atskleistas? Lietuvos įstatymai leidžia saugoti informacijs šaltinį, bet… Teismai nebe. Gyvenimas yra kitoks.
Išsamiau su Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu galima susipažinti leidinyje Informaciniai pranešimai. 2012, Nr. 47-441.
Pabaigoje turiu retorinį klausimą:
Jei L. Lavastei už pviešai paskleistas anonimo mintis apie teisėjų nuodėmes yra „BAC per galvą”, tai kodėl dienraštis „Respublika”, skelbiantis su rubrika „Nusikaltimai ir nelaimės” tekstą „Teisingumas vykdomas ne teismuose, o teisėjų kabinetuose”, nesusilaukia panašios teismų ir teisėjų reakcijos?
O kaip reikėjo (ir reikia dabar) vertinti buvusio Aukščiausiojo teismo teisėjo, savo noru palikusio šias pareigas, profesoriaus Valentino Mikelėno, kuris drąsiai pasakė tekstą apie tai, „kodėl Lietuvoje teisėjas nėra laisvas kalbėti apie teismų darbą viešai”. Štai tik keletas tuomet teisėjo viešai Seime iškeltų klausimų:
„Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 m. ? Ar jie nepakeičiami, ar nėra kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pavaduoti? Kai viešai kalbama apie kai kurių teismų vadovų daugiau negu draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą?
Kodėl 2002 m. buvo panaikinta galimybė tiesiogiai iškelti teisėjui drausmės bylą ir įvesta filtro sistema – Etikos ir drausmės komisija? Ar ne todėl nuo 2002 m. iki šiol teiškelta 19 drausmės bylų, kai tuo tarpu nuo 1999 iki 2002 buvo iškeltos 64 drausmės bylos?
Kodėl už grubius įstatymų pažeidimus, pvz., už pakartotinį tos pačios bylos nagrinėjimą net aplenkiant bylų paskirstymo mechanizmą, ar už bylos nagrinėjimą, kai vienos iš šalių atstovo darbuotoju yra teisėjo artimas giminaitis, teisėjui skiriama simbolinė nuobauda – papeikimas, pastaba? Kas tai – nesusivokimas, prastai suprasta savivalda ar savivalė?
Kodėl kolegialiai nagrinėjamose bylose teisėjų atskirosios nuomonės dar vis atsitiktinumai? Kas tai – neįtikėtinas nuomonių tapatumas, savosios pozicijos neturėjimas, baimė, prisitaikėliškumas ar vangumas?”
Skaičiau šiandien dar kartą garbaus mokslininko ir advokato V. Mikelėno kelerių metų senumo tekstą. Net nugara šiurpai bėgo įsivaizduojant, kokie užkulisiniai dalykai vyko teismų sistemoje ir greta jos tuo metu. ir jei tikėčiau p. Mikelėnu, tuomet teismų sistema nelabai galėčiau tikėti.
Belieka rinktis. Tik nuomonės apie pasirinkimą geriau viešai nesakysiu 🙂 bent jau kol kas.
D.Radzevičiui.
Už ačiū neatbūsi 🙂 – kada laimėsi, tada privalėsi mano seną prašymą įvykdyti.
Sutariam?
Regina, man tik į naudą, jei bus daug dėmesio 😉 galėsiu bent taip atsigriebti – savo poiciją viešai dar kartą pasakyti 😉
Dainiau, 😀 visi mes norim, kad apie mus sužinotų tik išlošus bylą 😀 😀 :D, bet tau taip nepavyks lengvai išsisukti….
Regina, na, jei pralošiu, tai tegul tikria niekas nesidomi ir nežino ir tegul galvoja, kad Lietuvoje galima laisvai skleisti svao nuomonę ir net kritišką :-0 tada bus ramiau. nes jei labai labai viešins, tada tikrai įbaugins. Kita vertus, būtent užsienyje daugiau žino kolegos apie šią bylą, nes ESBO reakcija ir jų įtraukimas šios bylos į ataskaitas apie žodžio laisvę duoda daug žinojimo už LT ribų. Tik gaila, jog tai blogins LT padėtį žodžio laisvės srityje.
Iš tokių procesų vieni prasigyvena, kiti subankrutuoja…Lietuvos mastu (pasauliniu tuo labiau), turbūt mažai kam galvą skaudėtų, kad subankrutavo kažkoks D.R., prakišęs bylą…Esmė tame, kad čia jau formuojama teismų praktika ir įvaroma baimė…nes jau iš tiesų išsitrina riba tarp nuomonės ir tikro šmeižto…
minE_M, man dar tike nekainavo. Bet sumos auga. Ačiū ir žmonėms, kurie jau suaukojo apie 4000 litų.
Ne vien pas mus reikia teismo atsiklaust prieš rašant. Prieš gerą mėnesį D.Britanijoje pasibaigė įdomi byla – tūlas Mohamed El Naschie kaltino mokslo žurnalo Nature žurnalistą šmeižtu. Žurnalas padengė visas savo darbuotojo išlaidas susijusias su teismu ir tą bylą galiausiai laimėjo. Teismas paskelbė kad komentaras buvo sąžiningas, o žurnalisto darbas nepriekaištingas. Užtruko tai beveik lygiai 3 metus ir kainavo virš milijono svarų – daugiau nei pakankamai kad paprastas (ir kaip paaiškėjo visiškai nekaltas) žmogus bankrutuotų.
Taip Dainiau, tikrai…Einu prieš tokios sąrangos valstybę..Negi nematai, kad aš maištininkė?
Regina 🙂 Eini prieš valstybę? 🙂
Dainiau, suprantu, kad tai valstybės tarnyba…būtent todėl ji turėjo būti labai objektyvi…Bet kokia valstybė, tokios ir jos tarnybos (turiu omenyje, kad mūsų valstybė sukurta ne tarnaut žmonėms, o VALDYTI…nepaklusniuosius…)
tikras lietuvi, ačiū už patarimus.
Beje, Regina, Etikos inspektoriaus tarnyba – valstybinė įstaiga. Tai ne mūsų etikos komisija.
Regina, nekeliu sąmokslo teorijos 🙂 Tačiau sutapimas įdomus – 28 dieną skelbiamas etikos inspektoriaus sprendimas dėl teisėjų kritikos, 29 dieną teismas skelbia nuosprendį dėl Tomkaus kritikos. O argumentacija, bent jau dėl viešo asmens atžvilgiu skleidžiamos subjektyvios kritiškos informacijos ir nuomonės, gana panaši 🙂
Kažkaip man atrodo, kad etikinspektorės minėtas sprendimas ir nosprendis tau, – buvo suderinti dalykai…Kad uždėti apynasrį ateičiai…visiems…
Man atrodo, kad J.Prapiestis su Z.Zamžickiene, tiesiog „persūdė” situaciją..Pareiškėjas nurodė, kad pagal Konstituciją teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų…. Pareiškėjas nurodė, kad nė vienos minėtos publikacijos žinios, žeminančios jo garbę ir orumą, menkinančios pasitikėjimą Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu, žeminančios šio teismo vardą, patikimumas nebuvo patikrintas kreipiantis į jį asmeniškai, į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Kartu nei jam, nei teismui nebuvo sudaryta galimybė argumentuotai paneigti minėtas žinias….
Betgi reputacija yra užsitarnaujama sąžiningu darbu, bet ne įbrukama prievarta ar baime…Visuomenei jau yra žinomi faktai apie teisėjų kyšių ėmimą, girtavimą darbo metu, bylų klastojimą…Ką dar čia patvirtinti ar paneigti?…Lavaste parašė tiesiog apibendrinantį straipsnį apie supuvusą teisėsaugos sistemą, tačiau klanas puolėsi valytis savo mundurą…Gaila, kad ta jūsų etikmat negalėjo atstovėti už laisvą žodį…
Apygardoje dera akcentuoti visa tai ką kalbame.
Dar daugiau – patariu į posėdį prisikviesti n žiniasklaidos atstovų, t.y. teismas turi jausti visuomenės spaudimą elgtis kuo atsargiau, o nedaryti taip kaip yra dažnai daroma – tiesiog pakartoja iki tol buvusį sprendimą ir tiek žinių.
Jau vien tai, kad teismas neįrodė, jog D.Radzevičius neturėjo tikslo šmeižti, jau yra vada spręsti jo naudai – šitas nusikaltimas tegali būti padaromas TIK tiesiogine tyčia.
Be to, nėra įrodyta, kad pateikta medžiaga yra melaginga, o tai automatiškai atmeta bet kokias pretenzijas.
Tiesa,
kaltumą turi įrodinėti kaltinančioji pusė, bet tai, kad D.Radzevičius nepateikia (?) pateiktų medžiagų tikrumą įrodančių įrodymų, tik rodo, kad prieita patinė padėtis – neaišku an kiek jos tikros, todėl neaišku ar tos medžiagos blogos ar geros, todėl teisėja negali iš lempos jų vadinti blogomis.
Jei ji mano, kad jos neįrodytos, nors neturi duomenų, kad jos blogos, tokiu atveju D.Radzevičius gali būti suklaidintas, kas rodytų, jog jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios ir jis negali būti nuteistas kaip apšmeižęs, nes nėra to nusikaltimo sudėties (nėra subjektyvinės pusės).
Vienžo, šansų bus, jei bus rimti teisėjai, todėl reikia nušalinti betkurį, kuris kels nors kokias abejones.
Dainiau, tu čia dviprasmiškai pasakei „mokomės visų teisinei ir demokratinei šaliai būdingų dalykų”….Kas jų mokosi – teisėjai ar visuomenė? Bent man tai atrodo, kad kai kurie įvykiai kai ką moko…O gal ir gerai pamokys…
Atsiprašau, bet mirštu miegu…labanakt…
Dainiau, leisk tau kai ką priminti…Tu eilinį kartą grįžai iš kažkurio „tiubeteikų” krašto…Tavo teismo išvakarėse kaip tik (nepamenu kur, gal Delfyje), buvo paviešintas Žurnalistų etikos inspektoriaus minėtas sprendimas…Kadangi buvau skaičiusi tą Lavastės istoriją, be to kažkada buvau gyvai bendravusi su jūsų etikinspektore Z.Zamžickiene (kai dirbo Seimo kontroliere), tiesiog pasidomėjau kokie ŽS santykiai su kontroliere ir ką tu pats manai apie tą sprendimą….Man, Dainiau, atsakei, kad dar nespėjai gerai susipažinti, bet pagal tokio sprendimo logiką rytojaus dieną turėtum būti nuteistas….Kaip matai, taip ir įvyko…Tiesiog tada pats netikėjai, kad taip gali būti….O dabar Dainiau, „belieka rinktis”…Ir tau linkiu teisingo pasirinkimo…
Teisėja, neturėdama jokių įrodymų, kad pateikta medžiaga yra neteisėta, bloga, iš palubinsko žodyno sumąstė, kad ji bloga.
Tai ne sprendimas, o išsisukinėjimas iš padėties.
Dainiau, tiesiog džiaugiuosiu tavimi, kad pagaliau pradedi praregėti – KUR JUDAME LIETUVOJE…
na ateina kartais toks prašviesėjimas galvoje – judame gera kryptimi, nes mokomės visų teisinei ir demokratinei šaliai būdingų dalykų.
Gal teismai gali turėti savo savivaldas ir savo įstatymus atskirai? To nežinau, nes dar nebuvau susidūręs. (:
Wikipedija.
Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio constitutio, reiškiančio bet kokį ypač svarbų įstatymą.
” (įstatymas leidžia būti subjektyviam, o teismas – ne) ”
Tai teisminė sistema kuo vadovaujasi? Ar ne konstitucija? O konstitucija yra įstatymas, tik didelis.
Nieko nesuprantu.
Žymantai, jei įstatymas sako viena, o teismas padaro kitaip, tai realybė yra tokia, kaip pasakė teismas. Bent iki tol, kol kitas teismas nepakeis to sprendimo.
tikras lietuvi, tai ir sakau – tikėti negalima niekuo? O bal kai kuo? Tarkime, tas, kad pažino blogį, gal ir yra patikimas info šaltinis.
Be to.
Nepatikrinta informacija nebūtinai reiškia, kad ji yra bloga.
Va, jei įrodytų, kad tikrai tie leidiniai, kuriais rėmėtės, sakė netiesą, tada būtų kas kita.
Šmeižtas yra tik tada, jei žinai, kad informacija yra melaginga, bet vis tiek ją naudoji prieš kitą asmenį, nes sieki jį apšmeižti.
Ar teisėja nustatė, kad
– ta, jūsų minėta informacija, buvo melaginga?
– jei ta informacija melaginga, ar teisėja nustatė, kad jūs, prieš remdamasis ja, naudodamas ją kaip šaltinį, ar žinojote, kad ji yra melaginga?
– ar teisėja nustatė ar jūs turėjote tikslą apžmeižti V.Tomkų?
Jei viso to teisėja nenustatė, tai jos sprendimas yra klaidingas = neteisėtas ir naikintinas.
Tas pats Mikelėnas irgi yra kritikuojamas, kada byloje dėl vaiko su užsieniete įėjo į teisėjų pasitarimų kambarį, kas yra teisės pažeidimas.