Ar tiesa gali būti monopolizuota ir amžina? Kai taip nutinka, tiesos nebelieka

pagal | 2016/10/20

Šiandien kolega Vladimiras Laučius portale delfi.lt viešai klausė, kas yra svarbiau – tiesa ar nešališkumas? Panašu, kad klausimas buvo skirtas vertinantiems žurnalistus ir jų elgesį.

Šių dviejų sąvokų teorinis prieštaravimas  pasirinktas, matyt, ne be reikalo. Tačiau net neskaitęs teksto ir argumentų sau jau seniai esu lyg ir atsakęs, kad šios dvi sąvokos žurnalistikoje man neatrodo prieštaraujančios viena kitai. Atidžiai perskaičiau jo komentarą ir supratau, kad kolega nešališkumą prilygino abejingumui, kriminaliniam elgesiui ir net kažkodėl koncentracijos stovyklų atsiradimą praėjusiame šimtmetyje susiejo su nešališkumo pozicija žurnalistikoje ar kitose srityse.

Visada maniau, kad žurnalistikose priedermė – informuoti žmones ne vien skleidžiant Dievo žodį, kokio nors asmens sugalvotas ar net surastas tiesas, bet ir viešai diskusijai pateikiant tas tiesas pagrindžiančius argumentus bei išklausant įvairių nuomonių. Ypač svarbu išklausyti mažumų, silpnesniųjų, atstumtųjų ir kitų „neteisiųjų“ nuomones.

Tiesos paieškos – tai nuolatinis procesas. Tie, kas yra šventai įsitikinęs, kad Vytautas Didysis buvo tik didis, o Jogaila Lietuvos išdavikas ir net priešas, turi savo tiesas ir jiems neverta sakyti ar pasakoti, kad ir šie du asmenys buvo gerokai daugiau atspalvių turintys nei vien tik „gerietis“ ir „blogietis“. Apie Jogailos akmenį mums po kaklu labai taikliai savo knygoje rašė Rimvydas Valatka. Bet skaičiusiems tik Šapokos Lietuvos istorijos versiją gali būti per sunku skaityti R. Valatkos knygą.

Dar kažkada buvo tokia tiesa, kuri net jau laisvoje Lietuvoje galiojo iki pat Boriso Dekanidzės mirties nuosprendžio įvykdymo. Tiksliau, jau tada buvo beveik dvi tiesos – vieni sakė, kad mirties bausmė yra nemorali ir necivilizuota, kiti tvirtino, kad tuo atveju ji buvo neišvengiamai būtina. Ir teisėjai, ir didžioji dalis visuomenės tuomet pasirinko paprastą variantą – pirma amoralią tiesą įgyvendinkime B. Dekanidzei, o tada jau įsigalios morali tiesa be mirties bausmės. Daugelis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisininkų ir dabar galėtų daug pasakyti apie tą bylą, jos eigą ir pasekmes. Bet kam dabar rūpi tiesa?

Dar buvo tokia tiesa, kad Lietuva išstodamas iš blogio imperijos Sovietų Sąjungos sieks būti laisva ir nepriklausoma.  Vėliau supratome, kad norėdamas būti laisvu turi priklausyti gerai kompanijai, kuri tau tas laisves garantuotų. Ir tada mes tapome ES ir NATO nariais. Ir džiaugėmės. Pradžioje laisve ir nepriklausomybe nuo nieko, vėliau visai smagia priklausomybe nuo tų, su kuriais norisi būt kartu ir net įsipareigoti. Man tinka abi tiesos ir abu pasirinkimai. Nes skirtingu laiku galime galvoti skirtingai ir priimti naują realybę. Bet ir dabar yra tokių, kurie tą senąją tiesą apie laisvę ir nepriklausomybę mums kaišioja po nosimis ir net rinkimų metų kišo viešuose debatuose. Kalbu apie tokio R. Paulausko politinę avantiūrą.

Kodėl negalima kritikuoti tiesos? Nes ji labai svarbi. Ji nepajudinama. Ir iš tiesų, esame ne kartą susidūrę su tokiu reiškiniu, kai bet kuris abejojantis tiesa yra pasmerkiamas. Nes abejojimas tiesa ir kitoks kalbėjimas  yra prilyginamas netiesos sakymui ir net melui. Dažnai taip ir būna. Bet ne visada. Šie metai buvo didelių išbandymų viešo žodžio, moralės ir tiesos sergėtojams. Panašu, kad artėja dar sunkesni laikai. Nes politinė kova, konkurencija dėl valdžios ir pinigų tampa informacinių karų ir atakų priežastimi. Šiandien didelė dalis žiniasklaidos ir žurnalistų susiduria su milžinišku spaudimu rasti ir atskleisti tiesą kuo greičiau, kuo paprasčiau ir pateikti ją kuo suprantamiau. Deja, bet tiesa dažnai nėra tokia paprasta. Todėl net naujienų portaluose atsirado prie kiekvieno aktualaus ir skubiai iškepto teksto nuoroda „NUOLAT ATNAUJINAMA“. Taip sakant, skleidžiama tiesa nuolat atnaujinama, o kai kurie atnaujinimai paneigia pirminę tiesą. Gerai, galime nevadinti žinių skleidimo tiesa. Bet jei žinios netikslios ir neteisingos?

Ką jau kalbėti apie apie mūsų kolegos Algimanto Čekuolio nuoširdžią agitaciją už naujos atominė elektrinės statybą.  Buvo gera apie tai klausytis. ir aš balsavau už tą statybą. Įtikino. Bet dabar jau net Andrius Kubilius nėra tikras, ar tos elektrinės statybos planas buvo vienintelis teisingas žingsnis. Bala nematė to, bet mano apygardoje žmonės nubalsavo už elektrinės statybą ir išrinko Seimo nariu Liną Balsį, kuris buvo prieš statybas. Toks sprendimas atrodo visiškai neteisingas ir net prieštaraujantis. Bet tiesa tokia jau yra.

Štai, pavyzdžiui, naujos politikos lyderiu, autoritetu, kovos su korupcija ir nomenklatūra laikytas (ir didelės dalies žurnalistų aktyviai palaikytas) Eligijus Masiulis pasielgė taip, jog tiesa apie jo visas minėtas savybes sugriuvo kaip kortų namelis. Tai kuri tiesa yra dabar tiesa – kad jis „gerietis“ ar kad „blogietis“. O gal yra tiesa tokia, kad jo gyvenime buvo ir juodų ir baltų dienų? Jo prote buvo prašviesėjimo ir aptemimų. Bet jei jau tiesa yra paprasta, kad jis yra moralinis ir gal net teisinis nusikaltėlis, tai ar tiesos apie jo beveik šventumą skleidėjai buvo melagiai? Nes sakė netiesą. O gal jie buvo tik suklaidinti arba suklydę? O gal jie buvo neįžvalgūs kvailiai? O gal dar kas nors baisesnio? Gal kas nors buvo įtrauktas ar įsitraukęs į nešvarių pinigų dalybas? Juk net byloje figūruoja ne tik minėtas politikas, bet ir vieno medijų koncerno atstovas. Tokio koncerno, kur dirba daug žurnalistų. Tai kaip dabar vertinti reikia visus?

Šiandien net didžiųjų žiniasklaidos priemonių dėmesio nusipelnė diskusija apie Edmundo Jakilaičio aktyvią paramą vienai politikei vienoje rinkimų apygardoje. Kolega Vladimiras Laučius man ir kitiems jo gerbėjams pasiūlė rinktis tiesą ir mūsų pačių sukurtus etikos standartus laužančią žurnalistiką arba etišką žurnalistiką ir beveik kriminalinę bei valstybei pavojingą nešališkumą. Tik du variantus pasiūlė ir teisingasis beveik jau aiškus. O aš turiu ir kitų variantų. Noriu ieškoti kitų variantų. Teisingesnių. Manau, kad būtų geriau, jei minėtoje apygardoje rinkimai neįvyktų ir būtų pakartoti. O pakartotiniuose rinkimuose dalyvautų kuo daugiau žmonių ir rinktųsi iš kelių stiprių, protingų, drąsių, padorių kandidatų. O gal dar galima ir kitaip padaryti. Žurnalistiškai. Jei vienas kandidatas žinomai blogas, o kitas nežinomai geras, gal verta apie juos daugiau pasakoti ir kalbėti? Gal verta juos atvirai rodyti ir leisti žmonėms patiems pasirinkti teisingą variantą? Skirtumai juk yra akivaizdūs.

Nes jei liepi rinktis tik iš dviejų politikų, iš kurių vienas yra aiškus o „blogietis“, o kitas „beveik nepažįstama“ (E. Jakilaičio apibūdinta politikė Monika), tai čia yra ne pasirinkimas tarp tiesos ir nešališkumo. Čia atvejis, kai rinktis nėra iš ko. Ir aš dar nežinau, ką ir kaip reikia daryti, kad tokios situacijos nesikartotų. Kad nenutiktų taip, kaip nutiko JAV – rinktis reikia iš tokių kandidatų, kuomet pasirinkimas yra maždaug „geriausias iš blogiausių“.

Beje, ši mano nuomonė nepretenduoja į vienintelę tiesą ir net į nešališkumą. Gali būti, kad mano išsakytas požiūris yra visai neteisingas ir jau tikrai yra šališkas. Taip pat manau, kad antrojo pasaulinio karo priežastimi buvo ne tik Adolfas Hitleris, bet jis irgi. J. Stalinas irgi kaltas. Kaip ir didelė dalis kitų Europos politikų. Ir net paprastų žmonių. Ir dėl žydų žudynių kalti ne viena naciai. Bet šitą tiesą mes jau išsiaiškinome. Visai neseniai. Kai kurie.

P.S. Nuoširdžiai atsiprašau Edmundo Jakilaičio, jei kam nors pasirodė, kad jį užsipuoliau. Jo žurnalistinius gebėjimus vertinu kaip vienus geriausių Lietuvoje. Ir man tai patinka. Ir tik todėl kad jis man patinka, rekomenduoju jam ir toliau laikytis aukščiausių žurnalistikos standartų. Todėl ir patariau, kad agituoti už mažai pažįstamą politikę nėra geriausia išeitis kovojant prieš patį blogiausią politiką.

Norintys daugiau įvairių nuomonių apie tiesą, gali paskaityti ir kitus komentarus.

Žurnalistas rinkimų kampanijoje. Nuomonės ir požiūriai

Augustinas Dainys. Kas yra tiesa?

Šiek tiek apie tiesą pasaulyje ir… Bažnyčioje

Tiesa

Kur galima tiesa?

Andrius Navickas. Kam svarbi žurnalistų profesinė etika?

Print Friendly

9 komentarai

  1. Marius

    Monopolizuota gali būti tai kas (teisinga-neteisinga, madinga-nemadinga ir t.t.), bet tai ne tiesa, o tik nuomonių pliuralizmas. Hėgelis sakė, kad ,,reikia nenuleisti žinojimo iki nuomonių, bet pakelti nuomones iki žinojimo‘‘. Kas yra užrištame maiše?“ – nuomonių bus daug. O jei atrišime ir pasižiūrėsime? Arba, tai geras ar blogas Masiulis? Nėra nei vieno be trukumų. Galime išnarstyti kokios jo savybės sukūrė pridėtinę vertę ir naudą visuomenei, o kokios ne. Pavyzddžiui, jeigu kažkas iš jūsų yra kada nors pasigėręs, tai galima pasakyti, kad tokie kaip jus ir pragėrė Lietuvą. Iš kiekvieno gyvenimo galima išrankioti faktus, kurie parodytų jo trukumus ir sudėlioti tokį paveikslą, kad maža nepasirodys. Ir tai bus teisybė, bet ne tiesa. Lygiai taip pat galima nuspalvinti į teigiamą pusę ir tai bus teisybė, bet ne tiesa. Lygiai tai pat galima nuspalvinti partiją, valdžią, miestą arba kaip Valatka savo straipsnyje nuspalvino Rusiją. Tad jus čia sumakalavot sąvokas, kas yra labai svarbu.

    Atsakyti
    1. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

      Mielas Mariau,
      sąvokas galime ir pakoreguoti. Bet ne jos čia buvo nagrinėjamos. Tegul bus teisybės o ne tiesos monopolizavimas ir uzurpavimas, kuris ir keliamas kaip esminis klausimas.

      Atsakyti
      1. Marius

        Pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kad virtuali erdvė yra tik proto pasaulis. Fiziškai joks nuomonės lyderis negali čia jūsų pasiekti ir išprievartauti. O ar gali išprievartauti jūsų protą? Juk būna skaitote kažkokį straipsnį, komentarą, o jis neatitinka jūsų proto supratimų? Prote atsiranda konfliktas tai yra prieštaravimai. Bet juk tai jūsų asmeninio proto prieštaravimai, kadangi objektas su kuriuo susidūrė jūsų protas neatitinka jo supratimų. Juk jeigu jūsų protas susiduria su objektu, kuris atitinka jo supratimus tai prieštaravimų nėra. Tad galime drąsiai teigti, kad joks objektas iš šalies negali išprievartauti jūsų proto ar jį atimti. Bet jūsų protas gali susirgti nuo jame vykstančių prieštaravimų. Ginčai, įrodinėjimai tai pirminiai simptomai. Tai reikalvimas, kad objektas su kuriuo susidūrė jūsų protas įtiktų jūsų proto supratimams. O jeigu jis nesutinka to padaryti? Tuomet pasipyla kritika, kuri neretai baigiasi ironizavimais, įžeidinėjimais, patyčiomis ir atsikirtinėjimai tuo pačiu. Tai neigimas. Neigimas tai agresyvus proto reikalvimas pašalinti kliūtį tai yra visus objektus, kurie neatitinka jo supratimų. Kliučių nebuvimas garantuotų protui tas vertybes į kurias jis nusitaikė…

        Atsakyti
  2. Saulius

    Sveiki, kadangi lankausi pirmą kartą jūsų bloge… Taip rimtai rašote apie tiesą. Kur tamstos nuomonė apie Udo Ulfkotte knygą, gal net jo mirtį prieš susitikimą su Donaldu Trump’u?

    Atsakyti
      1. Saulius

        Negerai, Dainiau. Manau, žurnalistikoj nusimato nauji vėjai. Kaip ir politikoj. Teks prabilt apie tikrą tiesą. Norit jūs to, ar ne…

        Atsakyti
  3. Kristijonas

    ,,Žurnalistikos priedermė – informuoti žmones ne vien skleidžiant Dievo žodį, kokio nors asmens sugalvotas ar net surastas tiesas, bet ir viešai diskusijai pateikiant tas tiesas pagrindžiančius argumentus bei išklausant įvairių nuomonių“. Tai kodėl, Dainiau, pats nesivadovaujate šiais principais? Išklausyti įvarias nuomones, ypač kitą nuomonę, kuri jums nepatinka ar neparankti, jums retai pavyksta.

    Atsakyti
    1. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

      Sveiki, aš rašau savo nuomonę. Tai nėra straipsnis. Tegul tai daro žurnalistai. A6 esu profesin4s s1jungos vadovas, vie6as asmuo, bet nedirbu aktyvaus žurnalistinio darbo. Tad tai tik mano komentaras.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *