Šiandien sudalyvavęs Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto studentų surengtuose debatuose apie žiniasklaidą krizės metu nudžiugau, kad jauni žmonės rengia tokius įdomius renginius. Nuliūdau dėl renginyje išgirstos Rolando Baryso (Verslo žinios), Valdo Vasiliausko (Lietuvos žinios) pasakytos informacijos apie padėtį spaudoje. Viskas traukiasi ir mažėja. Netgi prisiminėme, kad kol mūsų valdžia kalba apie krizės įveikimą, Prancūzijos prezidentas skyrė šimtus milijonų eurų, kurie turėtų padėti išgyventi žiniasklaidai. Tai reiškia, kad prancūzams norisi išsaugoti viešą erdvę visuomenės diskusijoms.
Ir štai iš Prancūzijos žemės nusileidžiu į Lietuvą. Praėjusią naktį lėktuvu iš Strasbūro Vilniuje, šiandien – perskaitęs mūsų premjero A.Kubiliaus gražius ir pakilius sveikinimus spaudos dienos proga.
Pats sveikinimas man pasirodė nenuoširdus. Nors pačioje savo kreipimosi pabaigoje premjeras nori ypatingai pažymėti savo nuoširdumą. Kodėl nematau nuoširdumo? Todėl, kad nutylima reali dabartinė padėtis apie tuos kanalus, kuriais skleidžiamas spausdintas ar kitoks lietuviškas žodis. Knygoms ir laikraščiams padidinti mokesčiai, reklamos sumažėjo, nes verslas neturi pinigų. Nacionaliniam transliuotojui mažinqmas ir taip vienas mažiausių finansavimų Europos Sąjungoje. Maža to, jis ir toliau išlieka priklausomas nuo komercinių pajamų, kurių iš tiesų reikia komercinėms žiniasklaidos priemonėms, bet ne visuomeniniam kanalui.
Tačiau galima būtų paklausti premjero Andriaus Kubiliaus vieno dalyko – ką ši Vyriausybė ir jis pats asmeniškai padarė, kad lietuviškas žodis ne tik būtų branginamas, bet apskritai išliktų? Kol kas padaryta tik tiek, kad artimiausiu metu turėsime mažiau laikraščių, knygų, televizijos ir radijo laidų. jaubankrutuoja spaustuvės, uždaromi leidiniai. Autoriai nebegauna honorarų. Netrukus tie žmonės, kurie dirbo kūrybinį darbą ir visa tai darė už vergiškus atlyginimus, bus priversti dirbti kur nors kitur, kad tik išgyventų.
Tai iš esmės reiškia, kad visi su spauda, lietuvišku žodžiu ir laisva mintimi susiję žmonės grąžinami į laikus, kurie buvo iki 1905 metų. Grąžinami į knygnešių laikus. Pamenate, knygnešiai nešadavo ne tik knygas, bet ir užsidirbdavo gabendami kitą kontrabandą. Netgi galima sakyti, kad knygų gabenimas buvo tik papildoma veikla. Taigi, šiandien kultūros ir meno žmonėms belieka tapti „ichtiandrais”, kurie gabena kontrabandines cigaretas ar alkoholį iš Kaliningrado srities į Lietuvą. Tik reikia išmokti nardyti. O laisvalaikiu galima ir ką nors sukurti. Štai Jums ir paralelės su caro laikais.
Beje, premjeras rašo, kad „2009 m. gegužės 7 d. didžioji lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmė, man regis, gali būti trumpai apibūdinta taip – mūsų protėviai apgynė teisę lietuvių tautai išlikti vakarietiškoje civilizacijoje, atvedę šiandieninius mus nuo draudžiamo lietuviško žodžio iki išlaisvintos, demokratiškos minties, iki kokybiškos ir atsakingos visuomenės dialogo su laisvu ir moderniu pasauliu.” Tik štai šiandieninės valdžios veikla ir sprendimai mus iš vakarietiškos civilizacijos grąžina į balanos gadynę ir Rusijoje gamintos produkcijos vartojimą. Pvz., serialai ir laidos televizijoje. ar jų iki šiol buvo mažai? ir dar daugės.
O pats nenuoširdžiausias man pasirodė sakinys „nuoširdžiai sveikinu rašytojus, bibliotekininkus, knygotyrininkus, tiesiog knygius, lituanistus, žurnalistus, redaktorius, leidėjus, kultūrininkus, visus Lietuvos žmones, kad išsaugojome kultūrinę ir tautinę tapatybę, kad rašome, skaitome, kalbame ir mąstome lietuviškai.” Atkreipiu dėmesį, kad premjeras teigia, jog nuoširdžiai sveikina visus Lietuvos žmones ir save, kad kartu kąžką išsaugojome. O jei visa tai sunyks, tai gal ir atsakomybę jis užkraus visiems? Tuomet sakys, „mes visi turime prisiimti atsakomybę, nes nesugebėjome išsaugoti tai, ką kažkada buvo atgavę”.
Ar turi omenyje pokalbį su ministerijų klerkais?
Sudalyvavau ir aš toje diskusijoje. minčių buvo protingų. Gailia, kad nebuvo išsikalbėta iki galo, tačiau tai suprantama – laiko trūkumas ir užimtumas.