Kas nutiko su žodžio laisve Pagėgiuose? Bet kurame Lietuvos rajone beveik tas pats

pagal | 2010/06/16

Pagėgių valdžios ir žurnalistų diskusija prie apkrito stalo (fotografijos autorė Aurelija Arlauskienė)

Birželio 15 dieną Pagėgių savivaldybėje vyko precedento neturintis susirinkimas prie apskrito stalo – Pagėgiuose platinamų Tauragės ir Šilutės laikraščių „Pamarys“, „Šilokarčema“ ir „Tauragės kurjeris“ redakcijų atstovai kartu su Pagėgių meru Virginijumi Komskiu, Vyriausybės atstovu Tauragės apskrityje Viktoru Kovšovu, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, LŽS Etikos komisijos pirmininko pavaduotoja Aurelija Arlauskiene bandė ieškoti galimybių spręsti konfliktus tarp vietinės valdžios ir žiniasklaidos.

Po susitikimo mane nudžiugino ne tik tai, jog atrodo, kad karo nebus, o tolimesni santykiai labai daug priklauso nuo laikraščių leidėjų ir vietos valdžios atstovų. Bet pradėkime viską nuo pradžių…

Susitikimo priešistorė lyg ir nežadėjo nieko gero. Štai šių metų gegužės 7 dieną (Spaudos diena) UAB „Antikos stilius“ / „Atrask spaudą“ atstovė Loreta Pociuviene išplatino viešą kreipimąsi, kurio įžanga buvo gana grėsminga:

„Šilutės ir Pagėgių regiono laikraštis „Šilokarčema“ ne vienerius metus kritikuoja Pagėgių savivaldybės valdžią. Jau nebesistebime, kai iš mūsų laikraščio pagėgiškių skaitytojų sulaukiame tokio klausimo: “Dar gyvi?“. Nebestebina ir į redakciją besikreipiančių žmonių padėkos už tai, “ką darote Pagėgiuose“. Atrodo, kad nieko neįprasto nedarome, o tik dirbame kasdienį žurnalistinį darbą ir siekiame, kad informacija taptų visuomenės nuosavybe. Tačiau vis dažniau atrodo, kad šioje žurnalistinėje kovoje už tvarką ir už teisingumą, likome vienui vieni…“

Šilokarčemos kreipimasis dėl žodžio laisvės Pagėgiuose 2010 05 07

Gavęs tokį laišką ir aš, ir kolegos LŽS Tarybos nariai ne juokais sunerimome. Todėl jau gegužės 18 dieną surengiau diskusiją Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“. Tema labai paprasta ir tuo pačiu labai sudėtinga – ar Lietuvos rajonuose spauda gali būti laisva nuo vietinės valdžios įtakos? Jau tuomet man pačiam buvo aišku, kad negali. Negali būti visiškai laisva ne tik nuo valdžios, bet ir nuo kitų vietinių politikų, įvairių biudžetinių ir nevyriausybinių organizacijų, kurie yra už valdančiuosius ar opozicijoje. Negali būti visai laisva spauda ir nuo verslo, ir apskritai nuo visos bendruomenės. Yra priklausoma ir nuo reklamos, ir nuo prenumeratos. Nuo visko. Klausimas yra kitas – kaip tu, žurnalistas ar redaktorius, sugebi atlikti savo pareigas turėdamas tiek daug tiesioginių ar netiesioginių priklausomybių?

Ir čia jau iššūkis ne tik patiems žurnalistams, bet ir leidėjams. Kaip galima atsiriboti nuo redakcijoje dirbančių kolegų politinių simpatijų ar antipatijų? Tarkime, jei vienas redakcijos darbuotojas yra ir vienos partijos vadovas? Kaip dirbti ir įtikinti kitus, kad tavo politinė veikla nesikerta su darbu redakcijoje? O jei dar esi atstovas partijos, kuri konkuruoja su kitomis dėl valdžios. O kaip merui atsilaikyti nuo noro neprekiauti jo šeimai priklausančiose parduotuvėse tokiu laikraščiu, kuris kone kiekviename numeryje tituliniame puslapyje apie jį spausdina vien „negatyvą“. Ir dar toje redakcijoje dirba konkuruojančios partijos atstovas. Kaip išlikti objektyviu?

O ką daryti redakcijai, jei savivaldybė paskelbia konkursą taip vadinamom „viešinimo paslaugom pirkti“ ir po konkurso pasirenkamas tik vienas rajono laikraštis? O dar pats konkursas ir jo sąlygos bei skaidrumas kelia įtarimų? Kaip išlikti objektyviu ir nekelti viešų įtarimų ir kaltinimų?

Beje, o ką tuomet belieka galvoti apie savivaldybės patvirtintą informacijos teikimo žurnalistams tvarką, pagal kurią ribojama daliai savivaldybės tarnautojų teisė teikti net elementarią oficialią informaciją apie savivaldybės veiklą žiniasklaidos darbuotojams? Vietos valdžia tvirtina, kad ji taip nori apsisaugoti nuo galimų spekuliacijų, netikslumų, neužkrauti eilinių mažos savivaldybės tarnautojų papildomu darbu – bendrauti su žurnalistais. Žurnalistai ir redaktoriai mano, kad tokiu būdu varžoma teisė rinkti ir skleisti informaciją. Savo ketinimais ir norais teisūs yra beveik visi. Bet sprendimas yra paprastas – reikia susitarti dėl demokratinių žaidimo taisyklių, kurių esminiai principai sudėlioti ir Visuomenės informavimo įstatyme, ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldos instititucijų įstatyme.

Dar yra daugybė nerašytų taisyklių, kaip valdžia ir žiniasklaida bendrauja ir bendradarbiauja demokratinėje visuomenėje. Daugelyje demokratinių šalių jos kuriamos dešimtmečiais ir net šimtmečiais. Lietuva – jauna valstybė. Dauguma partijų – vaikiško amžiaus. Su vaikiškomis ligomis ir silpnybėmis. Na o Pagėgiai – viena jauniausių savarankiškų savivaldybių.

Nepaisant sudėtingos ir galbūt daugeliui sunkiai suprantamos situacijos Pagėgių savivaldybėje, aš matau daug teigiamų ženklų, kad situacija keisis ir gerės. Visų pirma, vien dėl to, kad gegužės 18 dieną viešos diskusijos radijoje eteryje metu meras V. Komskis pažadėjo surengti bendrą susitikimą su žurnalistais ir pabandyti ieškoti problemų sprendimo. Pažadėjo. Ir ištesėjo. Politikoje tai nedažnas reiškinys.

Gavau mero laišką (Pagegiu mero rastas del susitikimo prie apskrito stalo), kuriame meras ir man, ir redakcijoms pasiūlė atvykti į savivadybę ir pratęsti diskusiją spaudos ir žodžio laisvės Lietuvos rajonuose tema.

Todėl mane džiugina, kad bendrame pokalbyje ir kolegos žurnalistai, ir vietos valdžios atstovai pripažįsta, jog kol kas dar tenka mokytis demokratijos žaidimo taisyklių. Tai rodo pirmą gerą žingsnį. Antras geras žingsnis, Pagėgių savivaldybės meras V. Komskis dar įsipareigojo peržiūrėti ne tik informacijos teikimo žiniasklaidai įsakymą, numatant jame daugiau galimybių savivaldybės tarnautojams bendrauti su žiniasklaida, bet ir pasirūpinti, jog visi žurnalistai ir redakcijos vienu metu gautų vienodą informaciją – jokios diskriminacijos.

Žinoma, tai reiškia, jog ir redakcijos, kurių darbuotojai turi vienokių ar kitokių sąsajų su politinėmis jėgomis ar patys vadovauja partijų skyriams, turėtų pasirūpinti savo veiklos skaidrumu, viešų ir privačių interesų atskyrimu. Galų gale, verta visuomet prisiminti ne tik savo asmenines ambicijas ir kovas ar konkurenciją su kitais leidiniais, bet ir nepamiršti galvoti, visų pirma, apie skaitytojus.

Na o Lietuvos žurnalistų sąjungai Pagėgių situaciją užminė bent keletą mįslių. Atsakymai, tikiuosi, bus rasti artimiausiu metu. Visų pirma, aš su kolege Aurelija Arlauskiene įsipareigojome bent 2 mėnesius atidžiai stebėti Pagėgiuose platinamų rajoninių leidinių turinį. Taip pat nuolat domėtis, kaip sekasi savivaldybei bendrauti su vietoje dirbančiais žurnalistais. Tikimės, kad apie tai informuos ir patys kolegos. Po šio laiko įsipareigojome surengti bendrą seminarą vietos savivaldybės atstovams ir žurnalistams apie žiniasklaidos ir valdžios bendradarbiavimo ypatumus demokratinėje visuomenėje.

Na ir vienas svarbiausių uždavinių – įtikinti Seimą ir Vyriausybę, kad jei sunkiai beišgyvenanti krizę spauda ir toliau bus priversta mokėti tokį didelį PVM, milžiniškus pinigus už leidinių platinimą regionuose ir dar reikės peštis dėl pinigų „viešinimui“ pagal neefektyvią ir neskaidrią viešųjų pirkimų sistemą, tuomet vilčių rajonuose turėti bent kiek daugiau pliuralizmo ir demokratijos bus labai mažai. O norisi. Ir dar žinant, kad artėja savivaldos rinkimai. Norisi, kad jie būtų kitokie.

11 komentarų

  1. AvatarDalia

    Įžvalgos įdomios. Šito nepaneigsi. Jį tiesiog būtina pakviesti į straipsnyje pažadėtą žurnalistų ir savivaldybininkų seminarą. Įpils Bronius žibalo į ugnį:)

    Atsakyti
  2. AvatarDalia

    Per daug pasikartosiu, per daug panašių minčių. Bronius Matelis startuoja iš to paties taško – žiniasklaida kaip opozicija valdžiai, prideda dar tokį liuks dalykėlį medijoje – atvirumą.

    Atsakyti
  3. AvatarDalia

    Vis ruošiausi rašyti pamąstymus apie trijulę spauda-valdžia-verslas, bet juos jau parašė lzs.lt Bronius Matelis „Nesinorėtų, kad idealizmo likučius žiniasklaidoje galutinai išstumtų pinigai“. Ačiū už straipsnį ir pasiūlymus, ypač deklaracijai.

    Atsakyti
  4. AvatarDalia

    Yra. Bent aš jį perskaičiau mokykliniame istorijos vadovėlyje. Spaudos misija ten įvardinta kaip opozicija valdžiai. Jeigu per šimtmečius išsigrynino tokia žiniasklaidos paskirtis, tai arba imame ją pagrindu ir bandome valdžias kiek įmanoma atskirti. Pagėgiuose bent iš straipsnių viešoje erdvėje, atrodo, viskas susimaišė.

    Atsakyti
  5. AvatarDalia

    Artėja savovaldos rinkimai. Politikai kyla į kovą, nuo jų neatsilieka žunalistai-politikai. Kava „Du viename“ jau nekoks gėrimas. Tik iš bėdos… Kai žurnalistas susidvejina irgi gaunasi nekoks vaizdelis.

    Atsakyti
  6. D.RadzevičiusD.Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Laila, pasižūrėsime ir ten. Kaip būtų gerai, visur ir iš karto pasižiūrėti į vsiką. Ir dar viską sutvrakyti. Bet… Nekelkime sau nerealių užduočių

    Atsakyti
  7. Avatarlaila

    Pasižiūrėkite atidžiau Utenos sav.Laikraščiai nesiskundžia, Jie tik ir gyvena iš vietinės Valdžios užsakymų, o kur dar pastoviai išlaikomas Audronius Šilinskas…su savo UAB…tariamu „LRT kanaliuku“, oi „Aukštaitijos savaitė“.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *