Kur link juda Lietuvos žiniasklaidos sistema? Kažkas griūna

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Šiandien Prezidentūroje gausus būrys žiniasklaidos žmonių ir keletas politikų (ministras A. Gelūnas, Seimo nariai G. Songaila ir V. Stundys) diskutavo apie valstybės paramą žiniasklaidos projektams ir kai kurioms kitoms reikmėms skirstantį Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą, jo perspektyvas. Dar klbėjo apie Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos perspektyvas. Nenoriu būti blogu pranašu, bet…

Kadangi didžioji šio fondo ir valstybės skiriamos paramos problema yra patys pinigai (jų yra juokingai mažai), dėl kurių daugelis ne šiaip konkuruoja, o tiesiog kaunasi, todėl mano bandymas tai viešai pasakyti sulaukė renginyje vieno keisto komentaro – ne vien pinigų trūkumas yra problema. Ne viena. Sutinku.

Tačiau kai tų pinigų yra labai mažai, tuomet bet kokie bandymai išalkusią žiniasklaidos minią pamaitinti dviem kepaliukais duonos ir dviem žuvimis – misija neįmanoma. Tą galėjo padaryti Jėzus Kristus. Bet ne SRTRF.

O dabar pateiksiu keletą faktų, kurie, mano galva, akivaizdžiai įrodo, jog Lietuvos žiniasklaidos saviregliacijos ir valstybės paramos medijoms sistema labai grėsmingai juda Vengrijos pramintu keliu – valdžia imasi tvarkyti šiuos reikalus pati:

1. Nuo pat 1996 metų veikianti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija buvo „iš viršaus” įstatymu nuleista organizacija. Joje yra daugybė visuomenės atstovų, o žurnalistų ir leidėjų – mažuma. Šią sistemą išlaikė ir iki šiol simboliškai išlaiko ne patys leidėjai (kur jau ten žurnalistams ar bažnyčiai), o valdžios pinigus projektams skirstantis SRTRF. Tai reiškia, kad išlaiko valstybė. Tiesa, skiriamos lėšos yra tokios simbolinės, kad šiemet komisijos veikla apskritai yra paraližiuota – neturi pinigų net narių kelionėms kompensuoti, kai kurie skundai guli dar nuo praėjusių metų lapkričio.

2. Per 20 metų Lietuvoje medijų skaičius nuolat augo. Kainos kilo dar labiau. Štai vien „Lietuvos pašto” paslaugų kainos laikraščių pristatymui į kaimo vietoves pernai padidėjo daugiau nei 50 procentų. Per vienerius metus! Tačiau SRTRF gaunami biudžeto pinigai (taip pat ir kuriamos naujos finansuojamos programos) ir labai graži nupiešta misija – visada buvo neįmanoma misija. Todėl fondas bandydamas nepalaidoti kultūrinės spaudos, užtikrinti nors kokį pliuralizmą žiniasklaidoje, bandydamas remti vaikams ar kitoms specifinėms auditorijoms skirtus projektus buvo nuolat priverstas dalį projektų remti simboliškai (kad nors kiek būtų), o daliai skirti tai kaip socialinę paramą – teisę išlikti. Tai ypač galioja specializuotai kultūrinei spaudai.

Tačiau dėl tokios politikos fondas tapo beveik visų kritikuojamu taikiniu. Daugelio – dar ir nekenčiamu. Žodžiu, geidžiamas ir nekenčiamas tuo pačiu metu.

3. Kol valstybė ir leidėjus vienijančios organizacijos leido SRTRF pašonėje vegetuoti savitvarkos komisijai, tol savireguliacija buvo tik simbolinis (dėl pliusiuko) veikiantis mechanizmas. Niekam pernelyg netrukdė gyventi. Bet ir parodyti (jei kam reikėtų) buvo ką. Nors kolegos, kurie ten dirbo, dažnai labai stengėsi pateisinti savo veiklą. Darė net daugiau nei pajėgė. Kartais ir labai efektingai. Bet to nepakako. Juk kasdien komerciniai televizijos ir radijo kanalai, laikraščiai ir interneto portalai nuolat transliuoja daugybę turinio. Tačiau monitoringui etikos sargai pinigų neturi. Dirba tik kaip tikri biurokratai – yra skundas ir tada dirbame. Nėra skundo – nėra darbo. Taip nenorom sukompromitavo savo veiklos efektyvumą.

4. Kasmet vis daugiau funkcijų ir pinigų gaunanti valstybinė įstaiga Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tapo rimta alternatyva tikrai savitvarkai. Net dalis žurnalistų (pvz., Rytis Juozapavičius) ėmė rimtai kalbėti, kad tai vienintelė bent keik efektyviau veikianti struktūra. O šiandien diskusijoje kolegė, Žurnalsitų draugijos vadovė Marytė Kontrimaitė net atvirai pasakė, kad ji nieko prieš matyti etikos komisiją „kaip patarėją” valstybės pareigūnui – žurnalistų etikos inspektoriui. Valio! Savitvarka tampa tik patarėja valdžios inspektoriui.

5. Šiandien kultūros ministras A. Gelūnas (ir net kai kurie kultūrinės spaudos leidėjai) visai gražiai papasakojo apie naują viziją – SRTRF galėtų labiau priartėti prie Kultūros ministerijos. Bent jau specializuota kultūrinė spauda tai tikrai. Paprastai kalbant, ministerija ar jos sukurta kokia Taryba ten lyg ir galėtų labiau tvarkos įvesti. Kur gi ne 🙂 Galime prisiminti, kaip prie ankstesnių kultūros ministrų skaidriai buvo vykdomi projektai VEKS ar kai kurie kiti. Gal šis ministras ir kitoks. O kas bus po rinkimų?

6. Šiandien iš dalies leidėjų aiškiai išgirdau, kad jie neskirs nė lito savireguliacijos sistemai išlaikyti.

7. Jei savireguliacijos sistemos patys leidėjai neišlaiko, o valdžia nuolat mažina valstybės indėlį į paramą spaudai ir savitvarkai, tai kas laukia tokios sistemos? Aiškus krachas.

8. O tada viskas paprasta – Žurnalistų etikos inspektorius lieka kaip „ale” savitvarkos sistema. O SRTRF tampa Kultūros ministerijos dar vienu administruojamu fondu. Ir „atia” laisvoji Lietuvos medijų sistema. Sveiki gyvi suartėję su Vengrija.

P.S. Lietuvos žurnalistų sąjunga nepritaria tokiai įvykių eigai. Todėl jau yra sukūrusi savo etikos komisiją. Bet jei valstybė papildomai ir solidžiai neinvestuos į visuomeninį transliuotoją ir kokybinius projektus komercinėje žiniasklaidoje, greitai turėsime rinkoje beveik vien „tirli pirli” arba „puikų” užsieninį turinį (iš Rytų ir/ar Vakarų).