Šiandien kalbėjomės su Benu Rupeika. Tuo pačiu, kuris daugeliui pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena”. Jį dažnai vadina žurnalistu, o jis savęs taip vadinti nenori. Kodėl? Apie tai mes ir kalbėjomės.
Prisipažinsiu, kad stebiuosi Beno Rupeikos laidos apibūdinimu oficialioje lrt.lt svetainėje. Ten rašoma, kad jo laidos – „tai jau išeinančios pokario Lietuvos žmonių portretai, dar gyvų tarmių, kuklios buities, bendravimo būdo parodymas be dairymosi į sociologines madas ar politinius pageidavimus”. Stebiuosi dėl įvairių priežasčių. Nes man atrodo, kad ten ne vien išeinantys žmonės 🙂
Tačiau šis pokalbis yra gyvas pavyzdys, kaip ir kuo kvėpuoja pats Benas Rupeika. Tas pats žmogus iš radijo eterio, kuris kasdien sutinkamas virtualiame interneto pasaulyje adresu rupeika.lt.
Šiam mūsų pasibendravimui buvome sutarę skirti laiko prieš pat kovo 11-ąją. O pasikalbėjome iš karto po jos. Toks simboliškas ir geras laikas pasižvalgyti aplink save mūsų pačių aplinkoje.
Kukli ir autentiška B. Rupeikos darbo vieta – puiki iliustracija ir patvirtinimas, kad jo veikloje žmogus puošia aplinką, o ne atvirkščiai. Nors, kai paklausai jo pasisakymų apie paprastus žmones, gyvenančius kuo toliau nuo miesto šurmulio, pajunti akivaizdžias simpatijas ne tik patiems žmonėms, bet ir juos supančiai aplinkai – be betono ir stiklo.
Visgi pokalbio tema sukosi apie mus, žurnalistus ir mūsų santykius su žmonėmis. Tais, kurie su mumis dalinasi savo žiniomis ir jausmais. Ir tuos, kurie mūsų klausosi.
Puikus,niekam nepriklausantis žmogus.Malonu,kad bent vienas toks dar yra Lietuvoos žurnalistikpje.Ačiū Tau Benai,kad esi toks.
Labai dėkoju už gražų interviu iš Žemaitijos liepos 21 d. laidoje. sėkmės Jums
miela Jūrate, tik ką grįžome su miely Benu iš Kauno, kura jam buvo įteikta Petro Babicjo vardo premija. Už jo laidas. Džiaugiuosi už jį ir dėl jo laidų.
Sveiki.
Nedažnai čia užsuku. Tačiau, kai užsuku – visada be galo džiaugiuosi. Patiriu tikrą sielos palaimą: čia kalbinami žmonės TIKRI, natūralūs ir nuoširdūs. Čia gaunu dozę gerumo, ko taip trūksta nuolat skubančiam, nuvargintam, dažnai nusivyliusiam miesto žmogui.
Dėkoju gerb. Benui Rupeikai už jo laidą. Linkiu sėkmės ir tolimesnių kūrybinių atradimų.
Pagarbiai – Jūratė Z.
Aciu kad esate,labai patinka Kaip zmones gyvena klausyti ir labai balsas patinka
Mariau, 🙂 kaip ir taip 🙂
Gal ir taip.
Bet iš kitos pusės, kad kiekvienas žmogus stebuklas tik skambūs žodžiai. Iš esmės didžioji dalis žmonių tipiški. Netgi yra posakis: milijonas vienodai mąstančių žmonių yra vistiek tik vienas žmogus.
Arba milijonas vienodai mąstančių mąstymo kokybės nepakeis.
Kartais miške įdomiau nei su žmonėm bendrauti nes vienas per tą patį, tipiški.
Mariau, gal todėl Benas ir sako, kad vengia daugelio renginių ir žmonių, su kuriais jį lyg ir sieja praeitis. Pvz., Signatarų klubas.
Pavyzdžiui, mechaninės, glamūrinės civilizacijos būtybės yra jautrios intelekto produkcijai, kompiuteris, televizorius, daiktai ir t.t.
Jie nejautrūs gamtai, kitam gyvam žmogui.
Jie jautrūs klonams.
Toks žmogus mieliau rinksis bendravimą sms, internetu, arba pinigus, daiktą nei gamtą, kitą žmogų.
Pasiklausius šio interviu sužinai, kad yra paralelinis pasaulis, kita civilizacija. Ten žmonės jautrūs gamtai, kitam žmogui, tam kas gyva.
Priešinga civilizacija tai jautrumas ir tarnystė tam tikros rūšies proto savybėms. Pavyzdžiui, noras įrodyti savo pranašumą prieš kitą yra tik tam tikros rūšies proto savybė. Tarnaujantys šiai savybei bus jautrūs pasirodyti, sublizgėti, susireikšminti, daugiau turėti.
Jautrus daugiau turėti lengva ranka išpjaus mišką nes jis nejautrus miškui.
Galima moralus skaityti ar su kuolu per galvą daužyti – nepadės.
Nėra pačios funkcijos kaip tarp mechaninio roboto emocijų. Kaltinti beviltiška.
Paprasčiausiai tai faktas, žmogus mutavo.
Mutacijos priežastis intelektas, kuris pradžioje vystėsi, o paskui priėjo savo ribą.
Priėjęs ribą pradėjo griauti.
Priėjusio ribą intelekto tarnai tapo mechaninių , glamūrinių žmonių civilizacija. Tai nauja rūšis, tik to niekas viešai nepripažįsta, neįvardyja.
Ta nauja rūšis turi jėgą, valdžią ir ji save jau įteisina įstatymais.
Tai kas jautriems gamtai, kitam žmogui yra nesuvokiama, šlykštu, mechaninių civilizacijoje yra norma.
Šios dvi civilizacijos yra nesuderinamos, kaip ateiviams jiems sunku susikalbėti, suprasti vieniems kitus. Nes jie iš vidaus, savo esme jautrūs visiškai priešingiems dalykams.
Na , kaip jautrus prabangai ar madingiems batams nesupras paririšančio nulaužtą medžio šaką. (durnius). Mechaniškumą ne taip lengva pastebėti, pavyzdžiui, suaugęs sėdintis prie televizoriaus užkalbintas savo vaiko, nepastebimai renkasi bendravimą su mechanine dėže ir sako vaikui netrukdyk… O toliau, kiekvienas, kuris yra nors šiek tiek pastabus gali lengvai stebėti mechaninės, glamūrinės civilizacijos progresą…