Šiandien su kolega iš Gruzijos kalbėjomės apie rinkimus, kurie rudenį vyks Lietuvoje ir Gruzijoje. Ir apie politinio sezono medžiokles, žurnalistų vaidmenį. Ir kažkaip nustebau – ruzijoje vyksta rinkimų kampanija aktyviau. Žymiai. O Lietuvoje televizijos kaip ir visada gyvena vasaros atostogų ritmu. Radijas – irgi. Pvz., „Žinių radijas”. Gerai, kad yra interneto žiniasklaida, žurnalai. Laikraščiai jau nelabai ir taip skaitomi. Bent jau nacionaliniai.
Tai ar mums, žurnalistams, iš tiesų neįdomu, ką ir kaip rinksime, ar mūsų darbdaviams neįdomu? Jau ir be mūsųs politikai tieisog užtvindė socialine smedijas savo tekstais, nuotraukomis, filmuotais vaizdais. Jie dirba, o mes?
Todėl šiai diskusijai siūlau ir karikatūrą-provokaciją, kuri iliustruoja žurnalo „Valstybė” viršelį.
P.S. Labai norisi padiskutuoti apie tai, kas galėtų sujudinti mūsų visuomenę. Turiu omenyje ne garliavine istorija, kuri skandalizuojama, o tikras temas.
Leokadija, bet pokalbių laidos, jei tai nėra žinių laida, ir turi turėti vedėja su jo „veidu”. Tai lyg ir įvairovės užtikrinimas. Nes kitaip gali robotuką sodinti. Tačiau būtent subjektyvumas didina arba mažina gerbėjų ratą.
Na pašnekovai tai taip taikliai dalykiškai: kodėl ir ką reiktų keisti. O Savukynas: „žadėta – nieko nepadaryta, neįmanoma, baisiai sunku…” Ar jis bent suvokia kaip pvz. vykdomi viešieji pirkimai dabar ir kaip seniau… Man vienintelis šio žurnalisto pliusas – tam tikra ramybė ir toks šioks toks diplomatiškumas, bet savo nuomonės ištransliavimo atskirti nuo diskusijos moderavimo jis nesugeba, kiek aš suvokiu, būdama visiškai tolima nuo žurnalistikos… aišku, būna ir blogiau: kiti savo arba užsakytą nuomonę tiesiog išrėkia be jokios diplomatijos.
leokadija, klausiau laidos. Man patiko pašnekovai. Dėl Virgio darbo, tai man jo aštrumas net per „lengvas”. Žinoma, galima buvo jausti vedančiojo kritišką požiūrį į valdžios veiklą. Bet ir Larsas daug ką iš esmės panašiai kalbėjo.
tik ne taip turi dirbti žurnalistai, kaip dabar (vasaros studija apie facebooke galimą „užgimimą” Lietuvoje) eteryje „dirba” Savukynas. Neišklauso pašnekovų, negirdi arba nesugeba suprasti jų sakomos žinios, kaišioja savo komentarus visai ne į temą, bet visada intriguojančiai knisdamas kokios neteisybės ar vyriausybės neveiklumo grūdą. Nu šūdinai gaunasi, atsiprašau… I. Laurusas ir visa diskusija studija būtų žymiai įdomesni be tokių „klausimėlių”. Et
Dėl teigiamų dalykų, tai nėra skaitliuko, kuris juos sumuotų. Priešingai, sumuojama tik viskas kas neigiama. Kadangi viskam yra riba, tai priėjus ribą – pratrūkstama. Atsimenu buvo įvykis kai vyras žmoną užmušė su kirviu, kad ji TV kanalą perjungė kai jis savo mėgstamą laidą žiūrėjo. Motyvas atrodo absurdiškas, bet juk tai buvo paskutinis lašas, o priežastis persipildęs skaitliukas fiksuojantis neatitikimus, neįtikimus.
A, supratau, Qwerty, tavo didžiausi straipsniai čia pas Dainių blog’e parašyti :DDDD. Labanakt :DDDD
Saldžių ir tau, Reginuk,labanaktukas:)
Qwerty, tikrai kad tu čia šūdą pamalei…O „kompleksų išsekinta” Regina šūdo nemala. Iš viso, duok nuorodą į savo nors vieną straipsnį, įvertinsiu, koks tu pisorius… Labanakt.
Bet kokia tema yra jokia. Bet ji puikiai išreiškia žmonių protą, psichikos ir emocinę būklę. Garliavos tema tai visuomenės diagnostika ir ji atskleidė, kad mūsų valstybė nesivysto, bet sensta. Beje ir teismo sprendimas tavo byloje su V. Tomkumi patvirtino tą patį, kad Lietuva pasukusi senėjimo keliu. Jaunatviškoms permainoms čia nėra vietos. Yra privilegijuotų luomas, kurie maudosi sočiame gyvenime kitų sąskaita ir jokios permainos jiems nereikalingos. Priešingai, nuo naujo stiprios gynybinės reakcijos. Jiems terūpi tik kaip išsaugoti savo seną ir įprastą( postus, statusą, bizniukus). Jie siekia sau garantijų ir ginasi nuo permainų. Jie nesiruošia užleisti savo veiklos lauko ir kovos pačiomis niekingiausiomis priemonėmis. O dėl naikinamų mokyklų, Universitetų, tai privilegijuotiems reikalingi tie, kurie aprūpintų juos – darbo jėga.
Mariau, visuomenę ne sujudino, o supriešino garliavinės neapykantos platintojai. Jų skleidžiamos neapykantos bangos pažadino,pakėlė, įkvėpė varguolį (kuriuo būti Lietuvoje nūnai yra privalumas), socialinių pašalpų gavėją, amžinai viskuom nepatenkintąjį, bei tą, kuriam visa ko pamatas ir matas yra-ėdalas, būstas, vanduo, oras, miegas, galimybė pamalt liežuviu šūdą ir seksas. O ypač tą, kurį labiausiai jaudina paskutinis iš aukščiau išvardintų. Kaip natūralus atoveiksmis atsirado priešprieša šiam reiškiniui (pvz. šis Dainiaus blogas). Todėl šiandieną garliavinių fufelių dalyje natūraliai turime kontrarinę priešpriešą, tiesioginį abipusį neigimą (juoda-balta).
Atkreiptinas dėmesys, kad neigime ir yra sveikosios visuomenės dalies (beje-absoliučios daugumos) klaida, nes garliavinių gaujų neigimą galima sunaikinti, neutralizuoti tik kasdieniu, geranorišku teigimu.
Dainiau, visuomenės sujudinimas – daugiareikšmė sąvoka.Mažuose, tačiau giliuose visuomenės segmentuose jis vyksta kasdien. Kasdien kažkas atsitinka įdomaus, gero, teigiamo, svarbaus ir nuostabaus. Tik nebūdamas arti negali žinot. Tačiau durys juk neuždarytos-jei yra noras, taai gali dalyvaut.Todėl gal nereikia tų visuotinių visuomenės sukrėtimų, ką? Gal galima kaip nors be jų, kam jų ieškoti, konstruot? Aš tai renkuosi draugišką, ramų pokalbų su kokia kedofiline, įvairių kompleksų išsekinta Regina, žaismingai, visomis prasmėmis, svarstant apie tai, kas gi yra ta Tiesa, tame tarpe -logine, ontologine, transcendentaline bei buitine prasmėmis.
Kita vertus, gal yra kažkas, kuo galime rimčiau sujudinti? Pvz, kad ir dalies universitetų uždarymas?
Mariua, jei manome, kad Garliava ne dirbtinai – tai gal kiek klystame?
Faktas, kad visuomenę sujudino Garliavos tema, o dirbtinai temų nepritempsi. Noras pabėgti, nukreipti dėmesį nuo Garliavos temos suprantamas, bet deja ši tema neišsemta. Todėl teks vėl ir vėl grįžti.
Ją gali pakeisti tik šokas(katastrofa), na kažkas tokio, kad visus paliestu, sukrėstų.
mane tai labiausiai jaudina ir traukia rašiniai ir pokalbiai, kuriuose rašoma visiškai priešingomis „garliavai” temomis. Kad gyventi lietuvoje gera ir prasminga. Man atrodo, kad Lietuva auga ir vystosi gana sveikame paauglystės etape, kad yra labai gerai ir gerai dirbančių žmonių, institucijų, bendruomenių, yra numatytų ir vykdomų reformų, yra skaudulių. Norėtųsi žinių ir diskusijos apie tai. Galima ir su kandidatuojančiais į seimą. Pvz., „Viešųjų pirkimų tvarka kitose šalyse ir Lietuvoje, išimtys ir pan.”, „Gimdymo „biznis” Lietuvoje ir kitur”, „Teismų darbo tvarka Lietuvoje ir JAV”… Temų be galo. Reikia tyrinėti, ieškoti įdomių pašnekovų, straipsnių, nevirti provincijos naujienose (dauguma Lietuvos žinių tokios), reikia žurnalisto darbą DIRBANČIŲ žurnalistų. Jų labai mažai. Tai būtų tikresnis kelias visuomenei brandintis ir augti. Nes esame tikri tamsuoliai ir toliau tamsybėse klaidžiojame apie aštuonias rankas besikoliodami. Neverta ta tema daugiau dėmesio. Gyvenimas gražus ir pilnas įdomybių. Ir Lietuvoje irgi.
Miela Leokadija, tavo pasiūlymas labai konkretus – žiūri į Garliavos temą ir kalbi priešingomis temomis 🙂 Bėda kartais yra ta, kad kitoje pusėje yra labai daug temų. Ši viena, o kitų – daug. Tad gal tai mums, žurnalistams ir trukdo pasirinkti? Kita vertus, pasiūlei tobulas temas apei teisę – lyginti teisines sistemas. Ne vien girti ar pliekti, bet lyginti. Gal net panašias bylas imant, pvz., tą pačią pedofiliją. JAV ir LT. gal tada matysime daugiau spalvų, o ne vien violetinę.
„Rinkimai, gelbėtojai ir naujas medžioklės sezonas. O ką mes, žurnalistai, darysime?”
Dainiau, gal čia profesinė „sborkė” ir nežinot ką daryt? Nevarkit, jūs darysite tą patį, ką darėte iki šiol – rieškėmis semsite pinigus… nuo vietinės iki respublikinės žiniasklaidos…Tiesiog melskitės, kad rinkimai kuo dažniau būtų…
gal tuomet reikėtų atskirti temas, galinčias išjudinti mąstančius ir pažangius visuomenės narius, ir temas išjudinančias likusius? 🙂
Būkim atviri, jei visuomenėje įmanomas koks nors produktyvus, reformistinis sąjūdis, jį turi vykdyti progresyviausia visuomenės dalis. Tačiau kaip tik ta dalis šiuo metu yra abejingiausia. Neprisimenu temos, kuri būtų sukėlusi viešas, plačias diskusijas ar paskatinusi kažkokį aktyvumą.
O gal tai ženklas, kad pas mus viskas gerai? 🙂
Taip, bet jie turi tūkstančius mąstančių žmonių
O kiek skaitytojų turi Valstybė ir IQ, ir kokiam sluoksniui šie skaitytojai priklauso? Jei jau klausiama apie visuomenės sujudinimą, akivaizdu, tema turi aprėpti kuo įvairesnius registrus.
Regina,jums geriau žinoti ką aš žinau,o ko nežinau, tikrai sunku būtų dėl to ginčytis:)
Qwerty, baik trolinti…Pats žinai, kad nesąmonę parašei…Kiek % Lietuvoje pasitiki teismais? Kiek % Lietuvoje patenkinti policijos darbu? Kiek % Lietuvoje teigia, kad anstoliai nėra plėšikai su valstyb4s įgaliojimais?
Regina yra teisi. Pilnai jai pritariu. Garliaviniai įvykiai gali išjudinti visuomenę, sukelti pasišlykštėjimą teismo sprendimo nevykdymu,visuotinį pasmerkimą tų, kurie piktybiškai ir viešai nevykde teisėtų policijos bei antstolės nurodymų.
n, ir Zuoko, ir Uspaksicho bėgimas. Tai tas pats. Ir man trūksta tokio gilesnio analitinio darbo. Tiesa, man žurnalai Valstybė ar IQ atrodo, kažkiek skiria dėmesio daugiau.
pn, bet gal nereikai dirbtinai judinti temų. Gal jos yra pas žmone,s gal guli, tik… Vilniuje šalia Seimo ar Prezidentūros gyvenantys žurnalistais iš pagridninių medijų nepastebi.
Regina, tai ta istroija išjudino, bet… Tik labai nedidelę dalį. Ir, man atrodo, kažkaip labiau suskaldė.
Antai Zuokas. Jei turėtume politinio sąmoningumo, Zuokas jau po savo pabėgimo į Lenkiją, būtų išmestas į politikos užribį. Bet gi ne, jis ir toliau tvarko savo reikalus, o didelė žmonių dalis jį palaiko.
Ko man visuomet trūksta žiniasklaidoje, ypač prieš rinkimus, tai apibendrinančių pranešimų, pateikiančių vieno ar kito politiko nuveiktų darbų išklotinę. Norisi, kad kas nors surinktų ir parodytų: žiūrėkite, štai ką politikas sakė prieš dešimt metų, ką padarė prieš penkis ir ką kalba dabar. Deja, tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje dažnai gyvenama šia diena. Gal būt dėl to ir lipama ant to paties grėblio.
Taiklus Reginos pastebėjimas. Mes turime įvykį iš tiesų išjudinusį visuomenę, ir tuo pačiu norime kažkokio kito – solidesnio, gražesnio, reprezentatyvesnio ir nesuteršto visokiomis pedofilijomis bei patvoriniu kontingentu. Toks pageidavimas man primena moralizuojančius literatūros kritikus, įsitikinusius, kad tikrame meno kūrinyje neturi būti keiksmažodžių, o vien tik dvasiškų, bendražmogiškų rūpesčių gvildenimas. 🙂
Kad jokie kiti aktualūs įvykiai neišjudina visuomenės, liudija pati kasdienybė. Žmonėms nelabai rūpi stambios korupcijos bylos, ne itin rūpi žodžio laisvės suvaržymai ar ekonominės peripetijos. Ir nemanau, kad žurnalistams kokią nors rimtą temą dirbtinai eskaluojant, pavyktų akumuliuoti susidomėjimą. Turbūt tai viena tų retų sričių, kuriose galioja spontaniškumo dėsnis. Kaip negalima tauriomis kalbomis įskiepyti patriotizmo, taip negalima žurnalistiniais išskaičiavimais pažadinti visuomenės politinės sąmonės.
„P.S. Labai norisi padiskutuoti apie tai, kas galėtų sujudinti mūsų visuomenę. Turiu omenyje ne garliavine istorija, kuri skandalizuojama, o tikras temas.”
o vat šito, Dainiau, jeigu nori tikros diskusijos, – išvengti nepavyks. Tik Garliavos įvykiai gali išjudinti visuomenę…Ar tas kažkam patinka, ar ne – čia jau kitas klausimas…O tu ir vėl nori bla-bla-bla…