Net Norvegijos gigantiškos leidybos įmonės leistas „15 minučių” – jau istorija
Šiandien ryte FB tinkle gavau vienos kolegės iš rajono laikraščio žinutę, kuria ji dėkojo man, „išdrįsusiam spaudos žurnalistams pasakyti apie nykstančią jų profesiją”. Kolegė taip pat klausė, ar po tokio žingsnio nereikėtų visiems pagalvoti apie kažkokius mokymus, diskusijas, kad susėdę kartu galėtume pagalvoti, o ką šioje situacijoje tiems nykstančios profesijos atstovams veikti? Ji taip pat ssakė „tikiu, kad išeičių yra, tik reikia jas surasti”.
Todėl ta proga užklausiau kolegės ir apie jos nuomonę, kokias galimybes ir perspektyvas ji mato žurnalistams rajonų spaudoje. Ta tema, beje, bus ir aktualūs komentarai artimiausiame almanacho „Žurnalistika” numeryje. Tačiau kolegės atsiųsta žinutė į mano klausimą privertė suklusti ir pagalvoti apie tai, o kaipgi jaučiasi kasdieniniuose darbuose paniręs spaudos žurnalistas.
Štai kolegės mintys:
„Galiu kalbėti tik apie save. Atrodo, jog didelių grėsmių neįžvelgiame, vis dar neįsivaizduojame, kad keliaujame tiesiąja į… niekur. Stengiamės ir toliau stiprinti laikraštį, nors tai labai sunkai pasiekiama. Jei iš viso pasiekiama… Vienu žodžiu, murkdomės toje pačioje košėje, todėl labai keista buvo klausytis kitokios nuomonės. Gal būdami toliau nuo sostinės kažkaip kitaip (atsilikdami keletą metelių) vertiname situaciją.”
Tad ta proga nutariau ne iš Vilniaus, o iš kitų rajonų patirties parodyti kai kurias tendencijas žiniasklaidoje. Viena jų – laikraštis leidžiamas be profesionalių žurnalistų. Bnet jau be matomų etatinių žurnalistų. Na, geriausiu atveju, su vienu redaktoriumi-direktoriumi priešakyje. Dar yra buhalterija, koks maketuotojas ar dizaineris. Ir viskas.
Štai tokių pavyzdžių galite rasti Joniškyje, Varėnoje, Kelmėje, Prienuose, Šilalėje. Jų yra tikrai daugiau, o šie gal nėra dar patys geriausi ir unikaliausi. Bet jei laikraščiui leisti pakanka 1-2 žmonių arba 1,5-2,5 žmogaus, tai apie kokią kokybę galime kalbėti? Ir apie kokią perspektyvą? Tokia leidyba vis labiau panašėja į kebabinių verslą, kuris formaliai yra maitinimo paslaugų verslas, o realiai tai yra nelabai kokybiško maisto skrandžiui prikimšti vieta už mažą kainą ir didelę riziką, kad suvalgęs pasijusi nelabai gerai. Taip ir su tokiais laikraščiais. Jei jie dar nemokami ar beveik nemokami – vienas dalykas. Bet imti už jį dar ir pinigus – nerealu. O rajonuose leidžiami leidiniai, kurie turi dar po bent 5 kūrybinius darbuotojus (pvz., Jonavoje) šiandien vargu ar gali būti vadinama nauja tendencija.
Na o tikroji tendencija yra dar ir tokia, kad nusivylę ir nebetikintys savo profesijos ateitimi didelė dalis žurnalistikos profesionalų migruoja į patikimesnes ir saugesnes darbo vietas. Štai savo mintimis apie žurnalistikos situaciją LŽS Kauno skyriaus svetainėje šiandien dalinasi ir Birutė Tamaliūnienė. Jos pagrindinė mintis – „PRESTIŽINĘ PROFESIJĄ DEVALVUOJAME PATYS„.