Ar Lietuva turi visuomenės informavimo politiką?

pagal | 2013/08/01

Kalbos apie informacinę erdvę ir jos apsaugą, informacinius karus, kibernetines atakas, žiniasklaidos koncentraciją, spaudos mirtį, skaitmeninės televizijos iššūkius, žiniasklaidos savireguliacijos problemas, juodąsias technologijas žiniasklaidoje yra dažnas reiškinys, kuris beveik kasakrt baigiasi tik kalbomis ir diskusijomis. Tačiau kiekviena tokia kalba prasideda nuo problemų iškėlimo ir realių sprendimų trūkumo. Tačiau ar kas nors kada nors rimtai svarstė apie tai, jog veiksmų koordinacija yra neišvengiamai būtina, kai sprendžiamas toks sudėtingas klausimas kaip visuomenės informavimo politika?

Savo komentarą pradėsiu nuo labai įdomaus ir svarbaus aspekto – praeities pamokų. Štai 1996 metais gegužės 31 dieną tuometinis Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas dekretu sudarė Lietuvos valstybės informacijos poliitkos tarybą. Argumentai tokia tarybai sudaryti buvo tokie pat svarbūs tada, kiek jie aktualūs ir dabar. Prezidento dokumente buvo rašoma, kad tokio veiksmo jis imasi atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos informacinė kompetencija vis labiau lemia šalies pozicijas pasaulio ekonominėje ir politinėje struktūroje. Jis konstatavo, kad tarp tuo metu reformuojamų Rytų ir Vidurio Europos valstybių vis aštrėja konkurencija dėl užsienio investicijų, prekių bei paslaugų rinkų, o dėl to darosi vis aktualiau propaguoti gerą Lietuvos vardą. Negi galima dėl to ginčytis ir dabar? Dar daugiau, Prezidentas tuo metu įvertino ir tai, kad daugelis valstybės institucijų ir privataus verslo įmonių savo iniciatyva nemažai daro skleisdamos šalyje ir užsienyje objektyvią informaciją apie Lietuvą, tačiau dėl nepakankamos koordinacijos, asmeninės ir žinybinės atsakomybės stokos, menkų finansinių lėšų kol kas nepavyko pasiekti gerų rezultatų. Tai matosi ir dabar.

Tačiau jau tuomet sudormuotai tarybai buvo pavesta bendradarbiaujant su valstybės institucijomis, kultūros, švietimo ir mokslo darbuotojais bei organizacijomis, visuomenės informavimo priemonėmis, Lietuvos ir užsienio verslininkais, tarptautinėmis organizacijomis rengti siūlymus Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei dėl valstybės politikos informacijos srityje, objektyvaus Lietuvos įvaizdžio šalies viduje ir pasaulyje kūrimo strategijos. Buvo pavesta ir koordinuoti ministerijų, departamentų, kitų žinybų informacijos padalinių veiklą, tarpusavyje suderintų informacijos, komunikacijos, visuomenės informavimo priemonių ir informatikos įstatymų bei norminių aktų projektų rengimą.

Dar pernai kolega dr. Deimantas Jastramskis Spaudos dienos proga bernardinai.lt rašė:


„Toliau lieka viskas kaip buvę. Interesų grupelės organizuoja jiems reikalingų teisės aktų pataisų lobizmą (pavyzdžiui, alkoholio reklamos sklaidos plėtra), o paskui aikčiojama, kaip bankas perka dienraštį ar dalijamasi įspūdžiais, kas ir už kiek pirko puslapį ar eterio laiką. Tai Lietuvos korupcinio-klientelistinio politinės sistemos mentaliteto tikrovė. Sistemos, kuri per 20 metų nepajėgė (ir nesistengė) sukurti tinkamos žiniasklaidos veiklai aplinkos.

Nuo ko pradėti? Nuo visuomenės informavimo politikos formulavimo, nes šiuo metu tokios Lietuvoje nėra. Nors valstybės politikos visuomenės informavimo srityje įgyvendinimą koordinuojanti institucija – Kultūros ministerija – veikia.“

Suprantu, kad kai kam dabar gali atrodyti, kad tokios tarybos suformavimas reiškia valstybės bandymą reguliutoi laisvą spaudą. Tačiau jei atidžiai pažiūrėsime į tai, kas šiuo metu vyksta teisėkūros srityje „tobulinant“ visuomenės informavimo politiką, valdžios institucijų ryšių su visuomene veiklą, ES viešinimo projektų vykdymą, LRT veiklos vystymą, radijo ir televizijos rinkos reguliavimo pertvarkas, suprasime, jog mūsų šalies visuomenės informavimo politika vystosi chaotiškai, fragmentiškai ir lemiant instituciniams ar asmeniniams interesams, o ne bendrai naudai. O štai kolega Vykintas Pugačiauskas kažkada nagrinėdamas nagrinėdamas visuomenės informavimo problemas Šiaurės šalyse labai aiškiai dėstė savo išvadas:

„Šis Europos regionas pasižymi seniausiomis spaudos laisvės tradicijomis ir išsiskiria itin liberaliu požiūriu į VIP turinį bei žurnalistų galimybes. Čia griežtai reglamentuoti draudžiami dalykai, tuo tarpu visais likusiais atvejais spaudai suteikiama veiklos laisvė. Iš kitos pusės, vyriausybės stengiasi užtikrinti, kad VIP, pirmiausia elektroninės, kiek įmanoma adekvačiau atspindėtų visuomenėje kylančius poreikius ir įvairių jos grupių nuomonę. Todėl gana griežti reikalavimai keliami ne tik visuomeninėms televizijoms, bet ir neseniai leistiems privatiems nacionaliniams tinklams. Be to, vyriausybės bando imtis priemonių prieš pernelyg didelę monopolizaciją (tačiau tik šalies viduje; viso regiono monopolizaciją kontroliuoja Europos Sąjungos institucijos), remdamos kai kurias VIP.“

Žinioma, čia bandau pateikti tik esmines kelias nuostatas ir savo kritinį požiūrį, tačiau norintiems rimčiau panagrinėti šią temą rekomenduoju paskaityti išsamesnius įvairius tyrimus ir straipsnius. Pvz., Andriaus Vaišnio darbą.

Galbūt verta viešas diskusijas šia tema pradėti dabar?

2 komentarai

  1. Dainius RadzevičiusDainius Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Regina, suplaku todėl, kad tuo metu buvo viskas suplakama. Bet, jei skaitei tą dekretą, tai kalbama ir apie vidaus susitvarkymą.

    Atsakyti
  2. AvatarRegina

    Ar Lietuva turi visuomenės informavimo politiką, galiu pasakyti – TAIP TURI.
    Tik savo įraše Dainiau, suplaki į krūvą skirtingas informacijas: 1)informacija dėl šalies įvaizdžio, propaguojant gerą Lietuvos vardą. Ši informacija yra skirta ad usum externum (išoriniam vartojimui) ir tai yra daugiau reklaminio pobūdžio, sukuriant gerą šalies vaizdą užsienyje (pvz.: koncepcijos „Lietuva – drąsi šalis“ įgyvendinimas, iš kurios išėjo šnipštas);
    2)informacija šalies viduje, ad usum internum (vidiniam vartojimui); šios informacija vartotojai yra nuo visos šalies piliečių, iki atskirų suinteresuotų grupių ar net pavienių asmenų; Ir ji gali būt labai įvairi – nuo bendro pobūdžio (pvz.: Prezidentės metinė kalba), iki labai specializuotos ( pvz.: teritorijų planavimo dokumentų svarstymas).
    Būtent, apie šitą antrąją ir reikėtų daugiausia diskutuoti.
    Visuomenės informavimo politika Lietuvoje remiasi trim banginiais:1) informacijos dozuotumu (kartais net slėpimas, ar pavėluotas informavimas);
    2)informacijos kryptingu pateikimu, suformuoti geidžiamą nuomonę (pvz.: prieš referendumus, ne viską paaiškinant apie pasekmes);
    3)informacijos pateikimu dėl informacijos (informacijos pateikimo formalizavimas, kai to reikalauja įstatymas, bet nenorima, kad ją kas suprastų);
    Tokia mano nuomonė.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *