Šiandien gavau vieno leidinio iškarpą. Ją panaudosiu kaip citatą. Nes manau, jog labai svarbu mums pamąstyti, kodėl kartais negalime objektyviai žiūrėti į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius: vieni mato tik grožį, kitiems jo nesimato per problemas. Nesiimsiu vertinti tokių požiūrių, nes mąstančiam žmogui abu jie nėra tinkami. Tačiau emocinis nusiteikimas kartais nulemia būtent vieną iš dominančių.
Tad dalinuos ta iškarpa ir pats labai rimtai susimąsčiau, ar įmanoma tokio eilėraščio autoriui parodyti ir kitą gyvenimo pusę? O jei parodytum, kaip būtum vertinamas?
Jei apie mane taip parašytų žmogus, dėl įžeidimo net galėčiau paduoti į teismą. Žinoma, jei prieš tai įspėtas žmogus neatsiimtų šių žodžių. Jie visgi tokią knygą išleistų su tokiomis eilėmis, vadovaudamasis kai kurių politikų, kurie už bet kokią kritiką į teismą tempia žurnalistą, logika būtinai turėčiau taip pasielgti, nes kas gali labiau žeminti žmogų nei tuščia panegerika.
Aš dar pagalvojau, kad šis eilėraštis būtų gera tema kokiai nors TV humoristinei laidai, pavyzdžiui „dviračio žinios”. 🙂
Dainiau, tavo nerimas suprantamas: koks bebūtų nuoširdus ir beribis dėkingumas jis neturėtų peraugti į asmens kultą. Tą, kuris kažką daro su malonumu, iš įdomumo, iš jausmo, net paprasčiausia padėka gali priversti pasijausti nejaukiai. O išaukštinimas gali būti malonus tik didžiulį nepilnavertiškumo kompleksą turinčiam asmeniui, kurie dažniausiai ir turi polinkį į despotizmą, diktatūra. Neretai tokie žmonės vaikystėje yra patyrę pažeminimus ir smurtą. Sveiko proto žmogui jo asmens išaukštinimas yra tikrai nereikalingas. Jam tai gali sukelti gėdos jausmą peraugantį į šleikštulį. 😳 Nei kur dėtis jei tampi aukštinamas… Todėl Dainiaus kreipimasis į teismą suprantamas. 🙂 Alternatyviame prote yra net posakis: jeigu nori protingą žmogų išstatyti kvailiu, pradėk jį girti.