Ar žurnalistams reikia atsakymų į klausimus? O gal pakanka tik klausinėti?

pagal | 2015/03/06

Šį rytą turėjau labai įdomų pokalbį su vienu rajoninio laikraščio redaktoriumi. Mat, vykstančios politinės savivaldos rinkimų kautynės įtraukia ir spaudą.

O pokalbis buvo labai paprastas – Lietuvos žurnalistų sąjunga gavo skundą iš to rajono mero (jau buvusio) dėl neetiškai besielgiančio minėto redaktoriaus laikraščio. Neva platinama netiesa apie savivaldybę ir dar vengiama paneigti netiesą.

O štai redaktorius pasiskundė, kad minėto politiko partinis agitacinis laikraštis „daug vietos skiria tikrovės neatitinkančiai bei šmeižikiško, niekinančio pobūdžio informacijai“ apie nepriklausomą X rajono laikraštį. Ir dar tas redaktorius kaltina merą bei jo partijos agitacinį leidinį, kad jie manipuliuoja tekstais ir bando visuomenę suklaidinti, neva nepriklausomas laikraštis yra priklausomas. Beje, prie tų tekstų buvo pridėtas ir vienas mano bloge skelbiamas komentaras.

O situacija, man atrodo, buvo labai paprasta.  Vieną dieną laikraštis išspausdino štai tokio tipo skelbimą:

„KLAUSIMAS

Redakcija sausio 15 d. paprastu paštu gavo laiškelį, kuriame rašoma: „Savivaldybė pirko butus. Mūsų žiniomis, su žmogumi buvo sutarta 40 tūkst. litų. Tiek savivaldybė ir pervedė į jo sąskaitą. Nuvykus pas notarą, žmogus pamatė, kad sutartyje sumokėjo 58 tūkst. Lt. Kur dingo 18 tūkst. litų? Va, kur korupcija! Kur kontrolierius?!“ Tikimės, kad savivaldybės kontrolierius XY atsakys į šį klausimą mūsų skaitytojams.“

Viskas lyg ir gerai. Klausimas kaip klausimas. Tiesiog kažkas mano, jog korupcija yra ir buvo, o redakcijos prašoma lyg ir išsiaiškinti. Tačiau redakcija nieko nesiaiškino, o iš karto paviešino klausimą. O tada jau meras įsižeidė ir paprašė paneigti to laiško turinį, nes lyg ir tokio nekilnojamojo turto sandorio apskritai nebuvo. Jei nebuvo sandorio, tai ir nebuvo korupcijos. Jie nebuvo korupcijos, tai kažkieno „žinios“ yra visai nežinios, o gandai ir paskalos. Tad lyg ir norėta tai paneigti. Laikraštis to paneigti nenorėjo, nes jie mano, kad buvo tik užduotas klausimas viešai.

O štai pokalbis mano buvo apie tai, kokia tikroji žurnalisto ir redakcijos prigimtis? Aiškintis klausimo esmę ir ieškoti atsakymų? Tiesiog retransliuoti kitiems žmonėms kylančius klausimus? O gal aiškintis ir klausimo kilmę bei intencijas ir šaltinio patikimumą, tada jau tirti pateiktus duomenis, o tada jau apie rezultatą informuoti visuomenę?

Žinoma, yra ir žanro niuansai. Štai vienas nori tik klausimus uždavinėti. Kitam norisi tyrimą atlikti. Trečias padarytų paprastą žinutę – gavo klausimą, pakėlė ragelį, paskambino, gavo atsakymą, viską sudėjo į vieną tekstą ir gavosi išplsėtinė žinutė, kurioje išklausytos visos pusės ir esmė iškelta į teksto pavadinimą.

Bet šis mano komentaras ne apie tai 🙂 o apie pokalbio metu su redaktoriumi kilusias mintis. Jei redakcija viešai skelbia tokius klausimus be atsakymų, o vietiniams politikams tai atrodo kaip šmeižtas ir nepagrįsta kritika, o vietinė spauda galvoja, kad jų meras iš tiesų yra tironas (o jei tai ir yra faktas?), tai kuo aš galiu padėti?

Galiu. Galime prisiminti, kad turime visada būti kritiški savo informacijos šaltiniui ir net savo pačių tekstams. Privalome būti kritiški valdžios atžvilgiu. Visada. Bet taip pat turime būti kritiški ir valdžios kritikams, kurie siekia tos pačios valdžios. Ir jei norime pelnyti pagarbą kuo didesnio rato skaitytojų ir savo bendruomenėje, negalime pamiršti, kad nuomonė ir informacija turi būti atskirta. O skelbiama informacija turi būti subalansuota.Ir dar turime pareigą nuolat ne tik kelti klausimus, bet ir ieškoti atsakymų. O jei paskelbėme nepagrįstus kaltinimus, kuo skubiau juos ištaisyti. O jei mūsų šaltiniai nėra tikslūs ir teisingi, apie tai irgi reikia paskelbti. O politinis neutralumas galėtų būti siekiamybė. Ir jei jau niekaip nepavyksta to išlaikyti, o gal ir nenorima, tada privalu aiškiai deklaruoti ir viešai skelbti savo redakcijos politines pažiūras. Tada bent jau subjektyvus objektyvumas bus įrėmintas skaidriai. Kitu atveju ne tik politinė, bet ir žurnalistikos kultūra temps mūsų demokratijos lygį žemyn.  O juk laisvai spaudai ir žurnalistikai kaip oras reikalingas aukšto lygmens demokratija, nes tik tada galima tikėtis, jog ir spaudos vaidmuo bus kuo svarbesnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *