Refleksijos žurnalistikoje ir insinuacijos galvoje – galvoju ir apie tuos, kam kalbu

pagal | 2015/04/13

WP_20130408_010Šiandien Žurnalistų namuose bendravome su kolegomis apie profesinius ir etikos standartus pokalbių laidose. Apie tai rašiau penktadienį savo komentare „Ar “sunkiasvoriai” laidų dalyviai garantuoja laidos kokybę? Nebūtinai“.

Prisipažinsiu, kiek provokavau ir kolegas, kurie dalyvauja ar rengia pokalbių laidas aštriais, konfliktiniais klausimais. Mat, neretai pokalbio objektas yra ir tie žmonės, kurių laidose nėra ir jie negali nei atsakyti, nei patikslinti, nei paaiškinti aplinkybes, kurios aptariamos.

Todėl šiandien susitikome su žurnalistu Marijumi Gailiumi, kuris aktualizuoja kultūros reiškinius autorinėje Žinių radijo laidoje. Paskutinis jo pokalbis eteryje su Gintaru Aleknoniu apie kultūrinės spaudos sunkų gyvenimą rėmėsi ir viena prielaida, kad valstybės parama žiniasklaidos projektams per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą pernelyg plačiai dalinama. Dėl to, neva, trūksta pinigų visiems, visi nepatenkinti, o labiausiai lyg ir nukenčia kultūrinė profesionalų kuriame lyg ir „elitinė“ spauda.

Man pasirodė, kad tokios prielaidos dėliojimas ir diskusijos vystymas buvo ne visai išsamus ir pilnavertis, nes laidoje buvo minimas konkretus pavyzdys vieno „blogo“ (taip jį vadinu aš, nors laidoje skambėjo kitokie žodžiai) projekto, kuris lyg ir pateiktas kaip prastos kokybės ir net tapo savotišku prastos žurnalistikos ir žiniasklaidos simboliu laidoje. Tačiau laidoje, man atrodo, nebuvo skirta pakankamai dėmesio to projekto analizei, o neigiamos išvados padarytos remiantis vien įspūdžiais ir prielaidomis. Šis atvejis tapo pretekstu parašyti viešą komentarą savo bloge apie pačią radijo laidą – mano nuomone, prielaidomis ir kai kuriais kontekstiniais dalykais paremtas komentaras sulaukė atsakomosios kolegos Marijaus Galiaus komentaro „Atsakymas į kaltinimą neprofesionalumu„.

Iš šio komentaro supratau, kad kolegą savo subjektyviu vertinimu papiktinau, gal net sugadinau penktadienio pavakarę. Nes jis pamatė mano refleksijoje ir tam tikras insinuacijas. Lygiai taip pat, kaip ir jo refleksijos radijo eteryje turėjo analogiškas insinuacijas kitiems žmonėms.

Toks viešas ir gyvas pasikalbėjimas apie tai, kas yra profesionalumas, prasta ir gera kokybė žurnalistikoje leido šiandien susitikti su tos laidos herojais ir pabendrauti tiesiogiai. Smagiai ir kolegiškai pabendrauti, padiskutuoti. Ir po tokio pasikalbėjimo išvada labai paprasta – gerai laidai ar straipsniui vien įvykių ar reiškinių refleksijos nepakanka, o visada svarbu ir insinuacijos. Kitaip tariant, labai svarbu žinoti, ką nori ir turi pasakyti, bet ne mažiau svarbu žinoti, kaip tai paveiks ir kokią reakciją sukels pasakyti žodžiai, naudojamas tonas ar net smulkūs pavyzdžiai. Kartais žiūrėdami į didelius dalykus, mažuosius pamirštame arba jiems skiriame žymiai mažiau dėmesio. O žurnalistikoje mažų dalykų nebūna. Ypač tuomet, kai skelbiame galutinius verdiktus apie tai, kas yra geras, o kas yra prastas daiktas, reiškiny ar net žmogus.

Todėl šiandien atsiprašau Marijaus Gailiaus, kad aštresniu komentaru siekiau tik išprovokuoti jį patį reflektuoti po mano refleksijų apie jo kultūrines refleksijas radijo laidoje 🙂 Tikiuosi, kad bet kokia reakcija yra svarbesnė už tylų ignoravimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *