Ar nacionalizmo stiprėjimas Europoje – tai karas?

pagal | 2009/05/06

Šiomis dienomis man tenka lankytis Strasbūre ir stebėti, kaip dirba Europos Parlamentas. Įdomiai teko padiskutuoti su dabar išrinktais Lietuvos politikais J.Paleckiu, Š.Biručiu. Rytoj parašysiu daugiau, tačiau šiandien pokalbis su J.Paleckiu apie ES ateitį buvo, sakyčiau, vertas bent jau suklusti. J.Paleckis, kalbėdamas apie ES yra stiprėjančias nacionalizmo apraiškos (neaplenkiant ir Lietuvos) pažymėjo, kad tai verčia prisiminti vieno Prancūzijos politiko žodžius, kad „nacionalizmas – tai karas“. Šiuos žodžius ištaręs J.Paleckis retoriškai klausė ES skeptikų – jei ne ES, tai kas toliau? Koks kelias? Kiekvienas už save? O kas tada bus už mažą Lietuvą?

Ir man tas klausimas kilo. Atsakymų nežinojau.

6 komentarai

  1. D.RadzevičiusD.Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    Grippen galima pritarti. bwet kuriuo atveju turime ne tik stebėti tendencijas, bet ir tinkamai reaguoti. o to labai trūsta.

    Atsakyti
  2. AvatarGrippen

    Kol kas istorija rodo kad daugiausiai aukų pareikalavusius karus sukėlė anaiptol ne tautinės, o globalistinės valstybės. Tai kodėl tada nacionalizmą reikėtų tapatinti su karais?
    Toliau – kokios gi yra alternatyvos nacionalizmui? ES šiuo metu tai yra netoliaregiškų kairiųjų politikų propaguojamas globalistinis tolerazmas, kas kelių dešimtmečių bėgyje reiškia islamo įsigalėjimą. Kiek karų ir teroro aktų sukėlė ši taikos religija tikiuosi niekam nereikia priminti…

    Atsakyti
  3. AvatarNulis

    „In a globalized world, almost all problems spill over borders.
    Whether it’s terrorism, nuclear proliferation, disease, environmental
    degradation, economic crisis, or water scarcity, no
    issue can be addressed without significant coordination and
    cooperation among many countries. But while economics,
    information, and even culture might have become globalized,
    formal political power remains firmly tethered to the nationstate,
    even as the nation-state has become less able to solve
    most of these problems unilaterally. And increasingly, nationstates
    are becoming less willing to come together to solve common problems. As the number of players—governmental
    and nongovernmental—increases and each one’s power and
    confidence grows, the prospects for agreement and common
    action diminish. This is the central challenge of the rise of the
    rest—to stop the forces of global growth from turning into the
    forces of global disorder and disintegration.“ Citata iš „The Post-American World“ F. Zakaria
    Šios tendencijos pasaulinės, taigi Europa nelabai kuo ir išsiskiria

    Atsakyti
  4. AvatarRuvi

    Nė viena tauta negali gyventi izoliuotai šiuolaikiniame pasaulyje – tai nerealu. Na, o sąjungos, sandraugos neišvengiamai gimdo diktatą – mažesnį ar didesnį. Todėl neišvengiamai stiprėja savimonė įvairiomis apraiškomis kaip savisaugos būdas 🙂

    Atsakyti
  5. AvatarTomas

    Na, bent viena aišku, kad tokios Europos federacijos, kaip vienos valstybės, tai šiame šimtmetyje nebus. Ir negali. Europa – tai daugybė skirtingų tautų su sava istorija, nacionalizmas turi savų pliusų ir savų minusų.

    Atsakyti
    1. D.RadzevičiusD.Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

      Apie Es subirimą turime būtinai kalbėti. Bet neturime pamiršti vienos temos – kas toliau>? Kaip toliua gyvensime? Nesgalima palitki viską savieigai, bet tokiu atveju kalbėti apie poliitnį, socialinį, ekonominį stabilumą Europoje ir Lietuvoje tamp beveik neįmanoma. O tai jau, mano galva, pavojinga. Ir ekonominė krizė tuomet atrodytų kaip maža smulkmena.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *