Brangiausias priminimas apie J. Basanavičių – 50 litų banknotas

pagal | 2009/08/19
V.Kudirkos premijos laureatė Aurelija Arlauskienė su kolegomis prie pasodinto ąžuoliuko Ožkabaliuose

V.Kudirkos premijos laureatė Aurelija Arlauskienė su kolegomis prie pasodinto ąžuoliuko Ožkabaliuose

Ar kas nors vis dar kelia sau klausimą, kuo mums svarbios istorinės asmenybės? Ne mums apskritai, o mums konkrečiai – Jonui, Petrui, Dainiui. Man klausimų nekyla – tokios asmenybės būtinai reikalingos ir jų veiklos kuo platesnis atspindys kasdienybėje padeda ugdyti vaikus, skiepyti jų pilietiškumą ir patriotizmą.

Tačiau šiandien valdžios institucijos, kaip rašo „Lietuvos žinios“ (K. Kazakevičius – „Basanavičynės nereikia niekam“), nepasidalina pareigomis ir darbais spręsdami daktaro Jono Basanavičiaus tėviškės likimą. Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) esanti J. Basanavičiaus sodyba-muziejus gali likti be priežiūros, nes naikinant apskritis, nebeaišku, kas prižiūrės ir muziejų, ir jo teritoriją. Vietinei valdžiai per brangu, Vilniuje esantys valdininkai kratosi tokios priežiūros iš sostinės. Žodžiu, sprendžia klausimą, kam primesti darbus.

2007 metais Marijampolės apskrities ir rajono valdžia smagiai leido laiką su žurnalistais J. Basanavičiaus tėviškėje

2007 metais Marijampolės apskrities ir rajono valdžia smagiai leido laiką su žurnalistais J. Basanavičiaus tėviškėje

Gudrūs visi dabar. Visi šaukia, kad nėra pinigų, todėl dirbti nebegali. Sėdėti ir pliurpti kontorose gali. Dirbti – ne. O juk reikia tik šienauti žolę aplink sodybą, prižiūrėti ąžuolų giraitę, valyti patalpas, kaupti eksponatus. Dar svarbu, kad sodyba nebūtų tuščia. Kad žmonės važiuotų. Kad vaikai matytų. Kad vyktų gyvi ir tikri renginiai. Tokie, kaip prieš dvejus metus Ožkabaliuose vykusi Spaudos šventė. Susirinko gausus būrys kolegų žurnalistų. Privažiavo valdžios žmonių. Sodinome ąžuolą, valgėme ir vaišinomės skaniais gėrimais. Ir visiems buvo smagu. Ir visiems gerai. Ir daktarą visi prisiminė.

O dabar, kai trūksta pinigų, nėra ir noro ten kažką daryti. Baliams pinigų nebeliko, nėra ko ten ir važiuotii. O gal iš tiesų tos sodybos nebereikia? Gal tegul privatizuoja? O J. Basanavičių vaikai matys ant 50 litų banknoto. Tai juk ir yra geriusias įamžinimas. Ir pinigų prispausdinta daug, ir daktaras į mus žvelgia vos išsiraukus penkiasdešimtinę. Ir kol paskutinis banknotas neišnyks, liks daktaras mūsų atmintyje. Gal ne kiap svarbi asmenybė, o kaip svarbaus banknoto puoššmena. Kad tik nenutiktų kaip su Žemaite – pakeitė popierinius 1 lito banknotus metaliniais litais, ir dingo Žemaitė. Iš kasdienybės.

2 komentarai

  1. D.RadzevičiusD.Radzevičius Įrašo autorius(-ė)

    bet musm tai turi rūpėti. Visais laikais visi vadai nori patys likti ant pjedestalo. Štai ir Prunksineė norėjo įsiamžinti ant dovanojamo paveikslo bažnyčiai. gerai, kad dar ne kryžių dovanojo, kur greta Kristaus inicialų ir jso būtų prikalti.

    Atsakyti
  2. Avatarnusivylęs

    deja, kam dabar rūpi praeities veikėjai – dabartiniams rūpi jų pačių kailis. Prisidirbę iki ausų…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *