Darius Mikelionis: Manorajonas.lt – tai iš tikrųjų ir yra Demokratija

pagal | 2010/04/28

Mano rajonas.lt redaktorius Darius Mikelionis

Tradiciškai Lietuvoje, kai kalbama apie rajonų žiniasklaidą, turima galvoje spauda. Tiksliau, spausdinti laikraščiai. Tačiau ar ateitis negali priklaustyti ir kasdien atsinaujinantiems bei iš tiesų kasdien bendruomenę telkiantiems naujienų portalams internete? Štai Šakių rajone praėjusiais metais pradėjo veikti naujas portalas manorajonas.lt. Jo redaktorius – mano buvęs studentas ir geras kolega Darius Mikelionis. Siūlau Jums pokalbį su juo apie demokratiją rajonuose, spaudos veiklos peripetijas ir prognozuojamą žurnalistikos ateitį rajonuose.

Kodėl nutarei imtis tokio portalo kūrimo savo rajone – tai verslas, šauni idėja ar…?

Kaip madinga sakyti,- viskas viename. Nors jei konkrečiau – pirmiausia aišku gimė idėja. Kuri turėjo ir savo priešistorę. Šakių rajonas nedidelis, terpė žiniasklaidos priemonėms jame pakankamai nedidelė ir itin konservatyvi. Iš prigimties būdamas „siekėju dar geriau“, tiek dirbdamas rajono laikraštyje „Valsčius“, tiek vėliau vadovaudamas laikraščio „Draugas“ redakcijai, nuolat gvildenau mintį: kaip išsaugoti turimas laikraščio pozicijas ir galbūt siekti dar didesnės, įvairiapusiškesnės, auditorijos dėmesio.

O 2003 metais dar prasidėjo mano kopimas į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Komunikacijos ir informacijos bakalauro olimpą – po kiekvieno pasibuvimo Vilniuje, sesijoje ar šiaip su grupiokais, parsiveždavau į kaimą aibę minčių, idėjų, šiuolaikinio žiniasklaidos matymo pavyzdžių.

Deja, tačiau terpės joms įgyvendinti neradau minėtose redakcijose. O kuomet 2009-ųjų pavasarį aplinkybės lėmė, jog teko drastiškai nurėžti santykius su paskutiniosios darbovietės – Šakių rajono laikraščio „Draugas“- savininku ir vadovais, atsivėrė plačiausi vartai mano idėjų įgyvendinimui.

Be abejo, idėjų įgyvendinimo tikslą lydėjo ir noras nepamesti to, ką gavau studijuodamas Vilniaus universitete (bakalauro darbą apsigyniau 2008 metais). Ir, žinoma, siekis pradėti savo verslą, kaip galimybę ne tik save įprasminti, bet ir užsidirbti, gauti pajamų šeimos išlaikymui, pradėto verslo įprasminimui ir pan. Kišenėse buvo tuščia, o internetinį variantą sukurti didelių kaštų nereikėjo… Bet šis momentas tikrai nebuvo lemiantis.

Kas yra sunkiausia, kai norima Lietuvos rajone suteikti visuomenei naują platformą diskusijai?

Žiauriai įdomus ir geras klausimas. Jei rimtai, tai itin nelengva. Dėl sustabarėjusių požiūrių; dėl sustabarėjusių įpročių; nusistovėjusių vertinimų, dažnai visiškai nepagrįstų jokiu objektyvumu, o labiau pažintimis ar giminyste. Žinoma, žurnalistinės veiklos aš nelabai būčiau linkęs išskirti kaip kažkokios šventos misijos – ypač dabartinės, kuri vienu straipsniu ar TV laida žmogų nuteisia arba išteisina; kuri vien iš verslo ar net merkantiliškumo paskatų gali akimirksniu suformuoti bet kokius (teigiamus ar neigiamus) įpročius bet kokiam visuomenės sluoksniui. Realiai žiūrint, bet kokios idėjos (taip pat ir žurnalistinės veiklos) įprasminimas nori nenori veda prie verslo.

Todėl į bet kokią žiniasklaidos priemonę, kuri parodo bent menkiausius požymius, jog siekia ne tik rasti terpę visuomenėje ir suteikti jai galimybę reikštis, iškart žiūrima per atstumą. O gal net ir nepatikliai. O tai, manau, mažina ir susidomėjimą. Nesvarbu, kad siūlai (mano atžvilgiu) nemokamą galimybę ne tik gauti mano renkamą, redaguojamą ir kt. informaciją, bet ir suteiki tokią pat nemokamą galimybę reikštis patiems – tiek komentuojant, tiek siūlant, tiek netgi teisiant ar išteisinant. Mano įkurta svetainė (aš ją vadinu dienraščiu internete) www.manorajonas.lt į rajono žiniasklaidos rinką ėjo pirmiau nešdama idėją, mano paties norą neprarasti to, ką gavau studijuojamas VU ar besilankydamas įvairiuose seminaruose. Ir tik po to – tikslą iš savosios veiklos uždirbti, išlaikyti pradėtą reikalą.

Tačiau arba aš nesugebėjau vietinei visuomenei pateikti savosios idėjos taip, kaip aš ją įsivaizduoju, arba yra kitos priežastys, dėl ko net praėjus metams didžioji dalis rajono žmonių vis dar žiūri (čia aš taip manau) abejingai į jiems siūlomą nemokamą galimybę.

Ne tik mano atžvilgiu taip – rajone jau berods šešerius metus veikia visiškai visuomeniniais pagrindais sukurta ir palaikoma bendruomeninės ir pilietinės dvasios interneto svetainė www.sakieciai.lt. Kaip suprantu, ir ji negali pasigirti itin gausiu lankytojų skaičiumi ar tuo labiau tais, kurie nori, gali, sugeba reikšti savo mintis. Nežinau, gal čia kaltas itin „vešlus“ provincializmas. O gal nesugebame padaryti „piaro“. Kurio dėka, kaip rodo gyvenimas, kartais į aukštumas šauna niekalų niekalas.

Palygink rajono leidinius ir portalą. Kuo skiriatės?

Nežinau, ar korektiška tai daryti. Bet pabandysiu. Pati forma leidinio – tai jau tikrai skiriamės. Kadangi dirbau abiejuose rajono laikraščiuose, pakankamai gerai žinau jų veiklos specifikas, tiražus, pagrindines kryptis ir kt. Tačiau tai tegul lieka kaip konfidencialūs dalykai. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tik tiek: rajono laikraščiuose (ko gero ne tik Šakių) einama ne visai galbūt tinkama kryptimi – dažna publikacija rengiama į ją „įdedant“ vis daugiau subjektyvumo. Tiek iš paties publikaciją rengiančiojo žurnalisto, tiek iš ją redaguojančio redaktoriaus. Galbūt tai sąlygoja ne kasdienė laikraščio leidyba: abu Šakių rajono laikraščiai leidžiami porą kartų per savaitę. Rajonas mažas, bet koks įvykis ar žinia, kol ji patenka skaitytojui, jau būna gerokai atgyvenusi – iki tol viską stipriai „apdirba“ agentūra VBS (viena boba sakė). Mano idėjos pagrindas (taip buvo ir tuomet, kai dar dirbau laikraščio redakcijoje) buvo kiek kitoks: leisti elektroninį (priimtiniausias, pigiausias ir operatyviausias) žiniasklaidos priemonės variantą. Ir, kiek leidžia gebėjimai bei turimos pajėgos (o jos kol kas – aš pats vienas), duoti skaitytojui tai, kas yra čia ir dabar. Trumpai, be didelių nukrypimų į šalį, be didesnių analizių. Mano manymu, į vieną publikaciją niekas ir niekada nesugebės sutalpinti visų įvykio ar problemos pusių; visų argumentų; visų „už“ ir „prieš“. Interneto variantas skaitytojui pačiam suteikia galimybę „aplipdyti“ informaciją savomis žiniomis. Tačiau gaila, kad mano atveju yra tai, ką aprašiau atsakydamas į ankstesnį klausimą.

Yra ir dar viena skirtybė: kadangi laikraščio dydį ir publikacijų jame skaičių bei apimtis labai riboja pats fizinis formatas, interneto variantas čia turi super didelį pranašumą. Ypač – publikuojant informaciją apie sporto, kultūros, visuomeninius renginius. Kurie įprastam leidiniui nėra nei gardus kąsnelis, nei patrauklus akcentas galimam pelnui. O patikėkite, rajone vyksta tiek visokiausių veiklų, kad sudėtinga kartais net ir į internetinį laikraštį sutalpinti). Ir kartais labai nesmagu būna už „didžiąją“ žiniasklaidą, kuri mieliau rašo ar rado, kaip kur nors milijoną dolerių laimėjo kokie nors federeriai ar šumacheriai, bet nemato mažųjų Lietuvos perliukų, gyvenančių ir stebinančių provincijoje savo gabumais.

Lietuvoje tiek daug investuojama į interneto plėtrą. Kaip tai atrodo rajone?

Na, kokia ta investicija turima galvoje. Kad investuojama – sutinku: kloja šviesolaidinius kabelius; fondai baigia užgrūsti kompiuteriais kaimų bibliotekas; mokomi (kartais, žinoma, tik popieriuje) visų amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonės kompiuterinio raštingumo. Vadinasi, interneto plėtra vyksta, ir pakankamai sparčiai. Tačiau matau blogybę – šioje srityje, kaip ir bet kurioje kitoje, dažniausiai daroma viskas tik dėl to, kad ES skiria lėšas; kad jų labai nori projektus „pramušantys“ valdininkai ar verslininkai; galų gale – kad „taip reikia“ kažkieno paliepimu. Dar ir šiandien dalis Šakių rajono savivaldybės valdininkijos neturi kabinete kompiuterio, raštus rašo ranka ar naudojasi sekretorių paslaugomis.

Visuomenė taip pat: bibliotekų kompiuteriai dažniausiai būna užgulti vaikų – žaidimams, „onėms“ ar „feisbukams“. Nesakau, reikia ir to, tačiau pasigendu šios srities plėtroje pagrindų pagrindo: įdiegti potencialiam interneto vartotojui suvokimą, kam iš tikrųjų reikia to interneto; kokios jo galimybės; koks žmogaus vaidmuo dalyvaujant šiame procese. O tik po to „kepti“ tuos pažymėjimus apie išklausytus kompiuterinio raštingumo kursus.

Ir gink Dieve, – šiomis mintimis tikrai nenoriu sureikšminti nei savosios interneto svetainės, nei apskritai interneto vaidmens visuomenės gyvenime. Atvirkščiai: meldžiu tą patį Dievą, kad liktų ir popierinė knyga, ir popierinis laikraštis ar žurnalas. Tačiau laikmetis yra laikmetis, niekur nedingsi.

Ne viename rajone politikai tiesiogiai ar per tarpininkus valdo vietinę spaudą. Koks likimas laukia išpopuliarėjusių naujienų portalų?

Neslėpsiu: praktiškai toks pats. Tiesa, valdymas gali būti dvejopas – tiesioginis ar netiesioginis. Pastarasis vėlgi gali skirstytis – į paramą leidiniui (ar jo valdymą) per tarpininkus, arba į tam tikrų sąlygų sudarymą – nesudarymą leidiniui gyvuoti – negyvuoti. Būkim biedni bet teisingi: Lietuva – „švogerių“ kraštas, čia vos ne kiekvienas susijęs giminystės ryšiais ar pažintimis. O provincija – viso labo mažytė samplaika žmonių, surištų giminystės, draugystės, pažinčių, darbo, priklausomybių ir kt. saitais. Pridėkim prie viso to dar sustabarėjusius stereotipus, asmenybių kultus, padlaižystes, naudos siekimus, provincišką konservatyvizmą,- ir gausime situaciją, apie kurią minėjau prieš keletą pastraipų.

Niekas nenuneigs: net ir labiausiai nepriklausomu save laikantis ir visuomenei pristatantis rajono laikraštis (netaikau tik Šakių rajono laikraščiams) vienaip ar kitaip yra su kažkuo susijęs. Turi savus teigiamus ir neigiamus herojus, savus taikinius, į kuriuos nuolat smaigstomos kritikos (ne visada, dedu ranką prie širdies, teisingos). Dažnai žiniasklaidos priemone naudojamasi kaip įrankiu – kažką „paspausti“, su kažkuo net susidoroti. Tai yra gyvenimas, sąlygojamas to, ką kalbėjau atsakydamas į pirmuosius klausimus.

Ar nelaukia tas pats ir portalų? Manau, laukia. Juk bet kokia žiniasklaidos priemonė – laisvos rinkos dalyvis. Ją gali kas nors nupirkti, įsteigti, veikla praktiškai visų pagrįsta ne tik siekiu išsilaikyti, bet ir iš to prasigyventi. Tokiame kontekste praktiškai nebelieka vietos vien laisvai, žmogaus vidinių vertybių sąlygojamai, minčių sklaidai. Bent jau įprastos žiniasklaidos priemonės forma. Juk iš esmės, žvelgiant filosofiškai, bet kokiam veiksmui galima priskirti subjektyvumą – net ir savosios minties ar idėjos įprasminimui mes renkamės savitus būdus ir priemones. Galbūt kartais netinkančius ne tik oponuojančio požiūrio žmonėms, bet ir tiems, kurie lyg ir palaiko mus.

Kad taip buvo, yra ir bus,- puikiausiai man įrodo pavyzdžiai iš mano praktikos. Dažnai būna, kad, „aptikęs“ rajone ką nors įdomaus, netikėto, kas, mano manymu, būtų įdomu ir visos Lietuvos skaitytojams, pasiūlau nemokamai didiesiems mūsų interneto žiniasklaidos portalams. Patikėkite, jei nėra kraujo, nėra plikų mergų ar kitų visuomenę „kabinančių“ dalykų, tokios informacijos nereikia. Paskutinis pavyzdys – foto reportažas apie Prezidento Valdo Adamkaus dalyvavimą ąžuolų sodinimo akcijoje Šakių rajono Šilininkų miške.

Reziumuojant – duok, Dieve, kad man taip nenutiktų. Tačiau net jei aš asmeniškai ir žinosiu, kad taip nėra, kiti gali „žinoti“ priešingai. Ir, dažnai girdžiu, „žino“: apie mano nesamus steigėjus, rėmėjus, slaptus „kozirius“ ir kt. Bet tai iš tikrųjų ir yra Demokratija. Kitas dalykas – bet kokia blogybe ar gėris taip pat turi dvi puses. Tuomet „įsijungia“ dar vienas faktorius: kiek protingas, išsilavinęs, žmogiškas pilietiškas ir kitaip išprusęs bus žiniasklaidos priemonės savininkas ar redaktorius (net ir pats žurnalistas), tokio dydžio kontrastas tarp tų „plius“ ir „minus“ bus. Kalbu ir apie interneto portalus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.