Aftenposten.no skelbdamas Wikileaks duomenis apie "Respubliką" privalėjo išklausyti ir kitą pusę

pagal | 2012/03/30

Vakar man skambino Julius Girdvainis iš „Respublikos”. Pasigyrė ir pasidžiaugė, kad Norvegijos žurnalistų etikos sargai pripažino, jog pernai birželį skelbdami Wikileaks medžiagą apie neskaidrią dalies Lietuvos žiniasklaidos priemonių veiklą (taip pat minėta ir „Respublika”) privalėjo išklausyti ir kitą pusę, t.y. medžiagoje minimus ir kritikuojamus leidėjus. Sprendimas, kuris yra logiškas ir vertas pagarbos.

Na o aš pasidžiaugiau, kad Aftenposeten.no jau paskelbė ir visą etikos sargų sprendimą. Puikus pavyzdys Lietuvos leidėjams, kurie nepalankius etikos sargų sprendimus ir kritikuoja, ir neigia, ir net kartais tyčiojasi iš pačių etikos sargų. Štai Jums vienas pavyzdys. Beje, pačios „Respublikos”:

„Jie kompromituoja žurnalistiką

Priimta manyti, kad žurnalistai tarsi “sarginiai šunys”, saugantys visuomenės interesus. Tokiu atveju tenka pripažinti, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, vadovaujama psichiatro Lino Slušnio, tėra valdžios sarginiai šunėkai. Liaudiškai kalbant – sargiai.”

Taip nudžiugau, kad net pagalvojau: „O gal dabar ir „Respublika” bei „Vakaro žinios”, kurie mane nepagrįstai vadino suteneriu, šemižiku, pakaliku ir kitokiu „-iku” taip pat atsiprašys manęs? Gal net nelaukdami etikos sargų sprendimo? Arba po jų sprendimo? Paulauksiu, pamatysiu.”

Tačiau man keistas kitas dalykas. Vakar kalbėdamas su buvusiu kolega Juliumi iš jo klausimų susidariau nuomonę, kad jam norėjosi, jog ir aš atsiprašyčiau „Respublikos” už savo komentarą ir nuomonę, kurioje aiškiai pasakiau, jog Vito Tomkaus leidiniais nepasitikiu. Ypač po Wikileaks medžiagos paviešinimo. Man pasirodė keistas toks pokalbis, nes aš esu paskelbęs „Respublikos” direktorės laišką, kurį ji man atsiuntė po mano komentaro paskelbimo, o nuomonė – tai kiekvieno asmeninė teisė. Neprivalau kuo nors tikėti ar netikėti. O jei kas nors nusipelno nepasitikėjimo, tai tik reiškia, kad jo veikla yra tokia, kuri man nekelia tokio jausmo.

Bet net ir po jų reputaciją bandančio atstatyti rašto ar Vito Tomkaus bandymų mane teisme nuteisti už šmeižtą, kurio tikrai nedariau, tik dar labiau sustiprėjo mano kritiškas požiūris šio leidėjo ir jam dirbančių žmonių atžvilgu. Juk jei V. Tomkui nepatinka mano nuomonė, jis gali savo laikraštyje skelbti savo nuomonę. Tai yra demokratškas bendravimas. O jei jis siundo savo pavaldinius ant manęs ir kitų kolegų, bando mus žeminti ir tyčiotis, tai jau tikria tokiu būdu pasitikėjimo neatgausi. Gali sukelti tik p[asibjaurėjimo jausmą.

Beje, savo komentare dėl nepasitikėjimo V. Tomkumi rėmiausi įvairiais šaltiniais ir savo asmenine patirtimi. Tai, jog Aftneposten.no padarė etikos pažeidimų, tiesiogiai niekaip nesusiję su mano nuomone.

Visgi esu žurnalistas, kuris net ir subjektyviame komentare paprastai stengiasi argumentuoti savo nuomonę. Tad šį kartą perkeliu tiesioginę nuorodą į pačios „Respublikos” paskelbtą žinią apie etikos sargų sprendimą dėl Aftenposten.no. Prisipažinsiu, kad perskaitęs lietuvišką versiją apie Norvegijos etikos sargų sprendimą, pamačiau daug bendro tarp mūsų supratimo apie etiką ir Norvegijos kolegų supratimo. Gal taip, kaip norvegai Aftenposten.no, ateityje elgsis ir mūsų kai kurie leidėjai, kurie rašo apie kitas šalis, kitų užsienio žiniasklaidos priemonių veiklą?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *